Nemokama linija 8 800 50005

0

0,00 €

Prekių krepšelis tuščias

Vaikų apsinuodijimai

Vaikų apsinuodijimai
Doc. dr. Virginija Žilinskaitė

Tai antri pagal dažnį vaikų nelaimingi atsitikimai (po traumų), kurie sukelia grėsmę vaiko gyvybei ir reikalauja skubios pagalbos. Vaikams iki 6 metų šie atsitikimai yra dažniausi. Tai ūmūs buitiniai apsinuodijimai. Gali būti ir lėtiniai vaikų apsinuodijimai, dažniausiai sunkiaisiais metalais. Tai jau kita bėda, kurios ir diagnostika, ir gydymas skiriasi. Ūmiai vaikai gali apsinuodyti atsitiktinai ar tyčia. Dažniausiai įvairias nuodingas medžiagas vaikai nuryja, t. y. nuodai į organizmą patenka per virškinamąjį traktą. Taigi vaikams būdingi ūmūs buitiniai peroraliniai atsitiktiniai ar tyčiniai apsinuodijimai.

Lietuvoje per metus užregistruojama daugiau nei 4000 vaikų buitinių apsinuodijimų, du trečdalius jų tenka gydyti ligoninėje, neretai reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Daugelio jų, ypač atsitiktinių mažų vaikų apsinuodijimų, galima išvengti, ir jų prevencija yra labai svarbi. Pastaraisiais metais ypač daugėja 12–15 metų vaikų apsinuodijimų alkoholiu. Daugėja ir paauglių sunkių apsinuodijimų narkotinėmis medžiagomis.

Tik 5 proc. vaikų apsinuodijimų būna sunkūs, dažniausiai nereikia specifinių gydymo metodų, užtenka palaikomojo gydymo ir stebėjimo. Tačiau svarbu kuo anksčiau atpažinti pacientus, kuriems gresia sunkus apsinuodijimas ir kuriems reikia specifinių nuodo šalinimo būdų bei priešnuodžių. Todėl visais atvejais pastebėjus ar įtarus vaiko apsinuodijimą būtina nedelsiant konsultuotis su gydytoju, neretai ir stebėti ar gydyti vaiką ligoninėje.

Ūmūs vaikų apsinuodijimai skirstytini į dvi grupes.

Pirmoji grupė – tai 1–5 metų vaikų atsitiktiniai apsinuodijimai. Maži vaikai, palikti be priežiūros, atsitiktinai suvalgo ar išgeria tai, ką randa netinkamai padėtą. Atsitiktinai 1–5 metų vaikai dažniausiai apsinuodija vaistais (apie 70 proc. visų atsitiktinių apsinuodijimų), retesni vaikų atsitiktiniai apsinuodijimai buityje naudojamomis cheminėmis medžiagomis. Atsitiktinai maži vaikai išgeria tų vaistų, kuriuos dažniausiai vartoja suaugusieji ir kartais be reikalo kaupia namie. Dažniausiai vaikai apsinuodija migdomaisiais, raminamaisiais, kraujospūdį mažinančiais vaistais. Kai kurių psichotropinių ir širdies veiklą reguliuojančių vaistų net ir mažos dozės gali būti vaikui mirtinos. Buityje naudojamų cheminių medžiagų vaikai paragauja gana dažnai, tačiau ne visada įvyksta apsinuodijimas – neretai vaikai neskanią medžiagą išspjauna nenuriję ar nuryja netoksinę jos dozę.

Pasitaiko ir pirmų mėnesių kūdikių apsinuodijimų. Taip atsitinka tada, kai motina ar kitas kūdikį prižiūrintis asmuo per klaidą sugirdo ne tą šalia padėtą skystį – vietoj arbatėlės ar vitamino D sugirdoma etilo spirito, kalio permanganato tirpalo ar briliantinės žalumos.

Atsitiktinai taip pat galima apsinuodyti smalkėmis, nuodingais augalais ar grybais. Šiomis medžiagomis gali apsinuodyti įvairaus amžiaus vaikai.

Kita vaikų apsinuodijimų grupė – tai paauglių tyčiniai apsinuodijimaiįvairiais vaistų mišiniais, alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis. Norėdami nusižudyti, paaugliai išgeria daug ir įvairių vaistų, todėl šie apsinuodijimai būna žymiai sunkesni, o jų diagnostika ir gydymas sunkesni. Bandymai nusižudyti būdingi 13–17 metų amžiaus vaikams, dažniau nuodijasi mergaitės, kurios išgeria įvairių medikamentų.

Jei apsinuodijo kūdikis ar mažas vaikas, reikia įtarti prievartą ar blogą elgesį su vaiku. Svarbu smulkiai ištirti apsinuodijimo aplinkybes ir jas palyginti su klinikiniais požymiais.

Vienerių–penkerių metų vaikų atsitiktinių apsinuodijimų ypatumas tas, kad daugelio jų galima išvengti. Medikamentai ir įvairios cheminės medžiagos namie turi būti laikomos saugiose pakuotėse ir gana aukštai (aukščiau tėvų akių lygio), kad vaikai, palikti nors trumpam be priežiūros, negalėtų jų lengvai pasiekti.

Tėvams nedera pamiršti apie namie vaikų tykančius pavojus, jie privalo nuolatos stebėti, kaip ir kur namie laikomi vaistai ir kitos toksinės medžiagos, o atsitikus nelaimei žinoti, kaip elgtis ir kur kreiptis pagalbos.

KAIP ATPAŽINTI APSINUODIJUSĮ VAIKĄ

Pastebėjus, kad vaikas ragauja vaistus ar kitas galimai nuodingas medžiagas, būtina nedelsiant konsultuotis su gydytoju. Šiuo atveju bus aiškios apsinuodijimo aplinkybės ir medžiaga, kurią vaikas išgėrė ar galėjo išgerti, ir gydytojas greičiau galės nustatyti, ar vaikas apsinuodijo.

Jei apsinuodijimo įvykis liko nepastebėtas, jį įtarti galima pamačius staiga be aiškios priežasties ir karščiavimo pasikeitusį vaiko elgesį: vaikui tapus mieguistam, svirduliuojant, griuvinėjant, sutrikus pusiausvyrai ar priešingai, tapus dirgliam, susijaudinusiam, neadekvačiai reaguojant į aplinką, reikia įtarti įvykus apsinuodijimą ir nedelsiant kreiptis į gydytoją. Įtarus apsinuodijimą, labai svarbu nuodugniai apžiūrėti namus, vaistų ir cheminių medžiagų laikymo vietas ir kiek galima tiksliau informuoti gydytoją, kokių vaistų ar kitų toksinių medžiagų vaikas galėjo išgerti.

KAIP GYDYTOJAI NUSTATO APSINUODIJIMĄ

Apsinuodijimo diagnozė nustatoma remiantis anamneze, klinikiniais požymiais, laboratoriniais tyrimais bei gydymo veiksmingumu.

Greičiausiai nustatyti apsinuodijimą galima, jei žinomos apsinuodijimo aplinkybės ir išgerta medžiaga – ką, kiek ir kada vaikas išgėrė ar galėjo išgerti, ir kokiomis aplinkybėmis įvyko nelaimė. Tačiau jei anamnezė neaiški ar tėvai apsinuodijimo galimybę neigia, greitai diagnostikai svarbi klinikinių apsinuodijimo požymių visuma, kuri yra būdinga tam tikroms nuodų grupėms, ir apibrėžiama kaip vienas ar kitas toksikologinis sindromas.

Tyrimai, kuriais galima įtarti apsinuodijimą ar nustatyti vaistų koncentraciją vaiko kraujyje, diagnostikai svarbūs tik nedaugelio apsinuodijimų atvejais, gydymas dažniau remiasi klinika, bet ne nuodo koncentracija kraujyje. Koncentracija tiriama apsinuodijus geležies preparatais, etanoliu, digoksinu, teofilinu, fenobarbitaliu, valproatais ar karbamazepinais. Nustačius metabolinę acidozę su padidėjusiu anijoniniu tarpu galima įtarti apsinuodijimą etanoliu, metanoliu, etilenglikoliu, salicilatais ar geležies preparatais. Atlikus kraujo oksimetriją, galima nustatyti apsinuodijimą nitritais ar smalkėmis. Kai kuriuos apsinuodijimus įtarti padeda skubūs šlapimo testai.

Neretai specifinių laboratorinių tyrimų nuodui nustatyti nėra, diagnozę įtariame pagal anamnezę ir stebimą kliniką, o ją patvirtina specifinio apsinuodijimo gydymo veiksmingumas.

KAIP GYDOMAS APSINUODIJĘS VAIKAS

Apsinuodijimo gydymo tikslas – pašalinti nuodą iš patekimo vietos, sumažinti jo patekimą į kraujotaką, pagreitinti nuodo ir jo metabolitų pašalinimą iš organizmo. Kuo anksčiau pradėsime gydyti apsinuodijimą, tuo mažesnė tikimybė nuodui patekti į kraujotaką. Jei po apsinuodijimo praėjo daugiau nei 1 val., dažniausiai nuodo skrandyje jau nėra. Jei pastebime vaiko elgesio ar sąmonės sutrikimų, jį vimdyti pavojinga, nes vaikas gali užspringti. Todėl skubią pagalbą namie iki atvykstant medikams reikia teikti tik telefonu pasitarus su gydytoju. Įvertinęs apsinuodijimo aplinkybes ir stebimus požymius, jis patars, kokia pagalba šiuo atveju saugiausia.

Patekus nuodui į virškinamąjį traktą, galima išvalyti skrandį sukeliant vėmimą ar išplovus jį zondu, išvalyti visą žarnyną arba sugirdyti universalaus sorbento – aktyvintos anglies tablečių. Kiekvienas iš šių metodų turi savo indikacijų ir kontraindikacijų bei laiką, kada jis yra veiksmingiausias.

Šiandien žymiai sumažėjo vimdymo ir skrandžio plovimo zondu reikšmė gydant ūmius vaikų apsinuodijimus. Šie metodai besimptomiams pacientams nerekomenduojami, nes komplikacijų pavojus viršija laukiamą poveikį. Skrandį zondu reikėtų plauti praėjus ne daugiau nei 1 val. po apsinuodijimo ir esant gyvybei grėsmingam apsinuodijimui, nepamirštant kvėpavimo takų apsaugos ir kruopštaus būklės stebėjimo.

Vėmimą galima sukelti mechaniškai arba vartojant jį sukeliančias medžiagas. Tai pirmosios pagalbos priemonės, tinkamos vartoti namie tik pastebėjus apsinuodijimą. Tačiau ar po apsinuodijimo galima sukelti vėmimą, tėvams turėtų pasakyti gydytojas, įvertinęs, ar nėra kontraindikacijų vaiką vimdyti. Kontraindikacijos sukelti vėmimą yra šios:

•   sutrikusi sąmonė arba jei patekęs nuodas gali sukelti greitai progresuojančius centrinės nervų sistemos pažeidimus ar traukulius;

•   apsinuodijimas stipriomis rūgštimis, šarmais ar lakiosiomis medžiagomis;

•   sutrikę rijimo ir kosulio refleksai;

•   vaikai, turintys hemoraginę diatezę;

•   jaunesni nei 6 mėn. kūdikiai;

•   išgertos netoksinės medžiagos ar netoksinis jų kiekis;

•   kai dėl vėmimo bus suvėlintas geriamojo priešnuodžio vartojimas (kartu ir aktyvintos anglies);

•   jei kartu praryta aštrių svetimkūnių;

•   praėjus daugiau kaip 1 val. po apsinuodijimo.

Jei nutariama vaiką vimdyti, pirmiausia reikia įsitikinti, kad vaikas vems, mechaniškai pamėginant išprovokuoti vėmimą, bet nepradėti jo girdyti – jei vaikas nevems, sugirdyti skysčiai tik pagreitins nuodo rezorbavimąsi ir apsinuodijimo eigą. Jei vaikas vemia, jam girdomas 1 proc. valgomosios druskos tirpalas. Negalima girdyti gryno vandens, t. y. hipotoninio tirpalo. Išimtį sudaro tik apsinuodijimai stipriai vietiškai veikiančiomis korozinėmis medžiagomis (rūgštimis ar šarmais). Šiais atvejais pirmiausia reikia vaiką girdyti gėlu vandeniu, kad būtų nedelsiant sumažinta patekusios medžiagos koncentracija ir vietinis poveikis.

Skrandį plauti zondu reikia, jei:

•   įtariamas galimas sunkus apsinuodijimas;

•   skystis išgertas mažiau nei prieš 1 val.;

•   kieti preparatai praryti mažiau nei prieš 2 val.;

•   kieti preparatai praryti daugiau nei prieš 2 val., jeigu į organizmą pateko daug toksinių medžiagų, jeigu jos slopina žarnyno motoriką, ilgai rezorbuojasi iš žarnyno, sunkiai virškinamos (grybai, augalai).

Skrandžio plauti nereikia, jei vaikas apsinuodijo stipriomis rūgštimis ar šarmais, prarijo aštrių medžiagų ar vaistų paketų, prieš tai gausiai vėmė, išgėrė netoksinių medžiagų.

Nuodams iš virškinamojo trakto šalinti šiuo metu saugiau ir plačiau rekomenduojama skirti universalaus nuodų sorbento aktyvintos anglies, kuri veiksmingai suriša ir neutralizuoja nuodus visame žarnyne. Ji veiksminga apsinuodijus daugeliu medikamentų, išskyrus geležies preparatus ir kitus sunkiuosius metalus. Aktyvinta anglis taip pat neabsorbuoja alkoholių, korozinių medžiagų, lakiųjų angliavandenilių (naftos produktų). Aktyvinta anglis ne tik neleidžia nuodams rezorbuotis, tačiau kartotinės jos dozės padidina ir rezorbuotų nuodų eliminaciją per žarnyną. Aktyvintos anglies veiksmingumas atvirkščiai proporcingas laikui, praėjusiam po apsinuodijimo, todėl ją reikia duoti kiek galima anksčiau. Veiksminga pirmoji aktyvintos anglies dozė yra ne mažesnė kaip 1 g/kg. Šią dozę galima supilti po skrandžio plovimo zondu ar sugirdyti, jei vaikas sąmoningas ir geria: 15 g aktyvintos anglies sugirdoma kartu su 75 ml skysčių, 25 g – su 120 ml, o 50 g – su 240 ml skysčių per 1–2 val. Po pirmosios aktyvintos anglies dozės tikslinga skirti vidurius laisvinančių vaistų.

Daugelio autorių nuomone, aktyvinta anglis saugiau ir neretai veiksmingiau pašalina nerezorbuotus nuodus nei skrandžio plovimas. Aktyvintą anglį reikia skirti visais atvejais, jei išgerta potencialiai toksinė medžiagos dozė. Taip pat aktyvinta anglis skiriama visais neaiškiais vaikų apsinuodijimų atvejais. Jei įtariamas sunkus apsinuodijimas, ji skiriama kartu su skrandžio plovimu.

Norint pašalinti rezorbuotą nuodą vaikams dažniausiai tenka skirti kartotines aktyvintos anglies dozes bei skatinti juos šlapintis keičiant šlapimo reakciją, rečiau taikomi ekstrakorporinės detoksikacijos metodai – hemoperfuzija, hemodializė ar hemofiltracija, pakaitinis kraujo perpylimas ar kiti rezorbuotų nuodų šalinimo būdai. Kai kurie nuodai turi priešnuodžių, kurie skiriami į organizmą patekusiems nuodams neutralizuoti, jų toksiniams metabolitams surišti ar gyvybei grėsmingiems sindromams gydyti.


 

Patarimai ir straipsniai
Sužinok naujienas pirmas