Nemokama linija 8 800 50005

0

0,00 €

Prekių krepšelis tuščias

Medžiagos, sukeliančios priklausomybę

Medžiagos, sukeliančios priklausomybę

Tabakas yra medžiaga, daranti daugiausia žalos sveikatai dėl plataus vartojimo paplitimo ir didžiulio vaidmens sukeliant plaučių, onkologines ligas ir kraujagyslių aterosklerozę. Tabake esantis nikotinas – psichiką veikianti medžiaga. Jo vartojimas sukelia stiprią priklausomybę. Tabakas dažniausiai rūkomas cigaretėmis, cigarais, pypke, rečiau – uostomas.

Veiklioji medžiaga į organizmą patenka pro gleivinę, kvėpavimo takus ir greitai rezorbuojasi į kraują. Iš pradžių nikotinas skatina centrinės nervų sistemos veiklą, vėliau ją slopina. Nikotinas nuodingas, todėl juo galima apsinuodyti. Surūkius vieną po kitos daug cigarečių galimas sunkus apsinuodijimas.

Nikotinas dirgina burnos, kvėpavimo takų gleivines, sutraukia kraujagysles, didina kraujospūdį, greitina pulsą. Labai kenkia organizmui rūkant išsiskiriančios dervos. Rūkymas silpnina uoslę ir skonio pojūtį, mažina apetitą, blogina klausą, neigiamai veikia odos elastingumą ir spartina senėjimą.

Kenksmingas rūkymo poveikis daugeliui organizmo sistemų seniai įrodytas. Daugybė žmonių miršta nuo ilgalaikio rūkymo, kuris sukelia išeminę širdies ligą, aterosklerozę, susiaurina širdies vainikines kraujagysles, pagreitina infarktą, keičia galūnių kraujagysles, skatina galūnių gangreną. Pažeidžiami ir kvėpavimo organai. Susergama bronchitu, plaučių emfizema, įsimeta kosulys. Nuryti dūmai sukelia virškinimo sistemos uždegimų. Rūkalių burnos gleivinė paraudusi, dantys pageltę. Silpnėja odos elastingumas, ji raukšlėjasi. Rūkymas sukelia įvairių organų, ypač burnos gleivinės, plaučių vėžį. Šis poveikis priklauso ne tik nuo nikotino, bet ir nuo kitų tabake esančių dervų, aukštos dūmų temperatūros.

Tabako rūkymas sukelia psichinę ir fizinę priklausomybę. Priklausomybės sindromas gana stiprus – dažnai žmogus, net ir jausdamas žalingą poveikį sveikatai bei rūkymo teikiamus nepatogumus, negali šio įpročio atsikratyti. Nutraukus rūkymą, pasireiškia abstinencijos sindromas, jaučiamas psichinis ir fizinis diskomfortas, kuris gali trukti apie mėnesį ir ilgiau. Abstinencija pasireiškia nerimu, įtampa, agresyvumu, dėmesio sutrikimu, nemiga, galvos skausmais, širdies ritmo sutrikimais, dusuliu, kosuliu, prakaitavimu, įkyriu noru rūkyti; ji trunka keletą savaičių.

Alkoholis – paplitusi svaigioji medžiaga. Skirtinga jos koncentracija yra aluje, vyne ir stipriuosiuose (distiliuotuose) gėrimuose. Alkoholio įsisavinimas prasideda burnoje, paskui vyksta skrandyje, žarnyne, jis prasiskverbia į visus organus ir ląsteles. Alkoholis labai keičia žmogaus elgesį: sumažėja elgesio kontrolė, sprendimai priimami neįvertinus galimų padarinių ir rizikos. Išryškėja agresyvus kai kurių žmonių elgesys. Net ir nedidelės alkoholio dozės sutrikdo koordinaciją, vairavimo įgūdžius. Jautrumas alkoholio poveikiui labai individualus: yra individų, kurie dėl savo fermentinės struktūros visiškai netoleruoja net nedidelių alkoholio dozių.

Didesnių alkoholio dozių kenksmingumas kepenims, širdžiai, kasai, smegenims nuodugniai įrodytas moksliniais tyrimais. Rizika pažeisti kepenis ir kitus vidaus organus didėja, jeigu vyrai išgeria daugiau kaip 14 „standartinių alkoholio vienetų“ per savaitę, o moterys dėl skirtingos kūno sandaros – 7. Nelaimingų atsitikimų rizika labai padidėja, jeigu išgeriama vienu kartu daugiau nei 3–4 standartiniai alkoholio vienetai arba išgeriamas bet koks kiekis vairuojant, dirbant su mechanizmais. Visi alkoholiniai gėrimai gali turėti žalingą poveikį vidaus organams ir sukelti nelaimingų atsitikimų riziką, taigi taisyklė, kurios rekomenduojama laikytis – „kuo mažiau – tuo geriau (sveikiau)“.

Ilgalaikis ir gausus alkoholio vartojimas sukelia priklausomybę. Ji gali pasireikšti ir kasdieniniu gausiu alkoholio vartojimu, trunkančiu kelis ar keliolika mėnesių, ir ribotą laiką (kelias dienas ar savaites) trunkančiais „užgėrimais“, kuriuos lydi „sausi“ laikotarpiai. Priklausomybė nuo alkoholio gali progresuoti, sukelti ir pasunkinti depresiją, sąlygoti savižudybę arba mirtį dėl nelaimingo atsitikimo. Dėl to, kad asmuo nesuvaldo alkoholio vartojimo, jį ilgainiui palieka artimieji, draugai, netenkama darbo, t. y. mažėja savigarba ir didėja vienišumas.

Išgėrus didesnį alkoholio kiekį galimos atminties spragos ir amnezijos, padidėja rizika patirti nelaimingą atsitikimą, pakliūti į smurtines situacijas. Nuo didesnio kiekio galima mirtis dėl kvėpavimo centro slopinimo. Ištikus alkoholinei komai (netekus sąmonės) galimi sužalojimai ar mirtis dėl nelaimingų atsitikimų bei sušalimo.

Priklausomybės nuo alkoholio požymiai dažniausiai yra būdingi. Dažnai vartojantiems alkoholinius gėrimus padidėja tolerancija – asmuo gali išgerti daugiau alkoholinių gėrimų, nors išoriškai aplinkiniai gali nepastebėti elgesio pakitimų. Abstinencijos sindromas pasireiškia nemiga, nerimu, depresija, prakaitavimu, pykinimu ir vėmimu, dažnu širdies plakimu, padidėjusiu kraujospūdžiu, rankų pirštų ir viso kūno drebuliu. Abstinencijos sindromas, kitaip nei esant priklausomybei nuo opioidų, gali būti grėsmingas gyvybei, todėl reikia suteikti medicinos pagalbą.

Jeigu alkoholis buvo vartojamas labai ilgai, negydomas abstinencijos sindromas gali komplikuotis traukulių priepuoliu, peraugti į alkoholinę psichozę – baltąją karštligę, dėl toksinio galvos smegenų pažeidimo gali atsirasti silpnaprotystės reiškinių.

Opioidai yra natūralios kilmės (morfinas, kodeinas gaunami iš aguonų galvučių sulčių). Sintetiniai  opioidai gaminami vaistų pramonėje (įvairūs skausmą malšinantys vaistai). Iš pusiau sintetinių, t. y. chemiškai apdorotų natūralių opioidų populiariausias yra heroinas. Šis, jei yra gana grynas – vartojamas įkvepiant garus (pakaitinus žiupsnelį ant folijos). Mažos koncentracijos heroinas ir aguonų nuoviras švirkščiami į veną. Lietuvoje buvusį tradicinį opioidą – aguonų nuovirą – ilgainiui pakeičia labiau prieinamas heroinas.

Opioidai veikia galvos ir nugaros smegenis, o per nervų grandinėles – visą organizmą. Jie malšina skausmą ir sukelia euforiją. Neturintys priklausomybės opioidams asmenys paprastai jaučia tik ramybę, komfortą dėl sumažėjusio skausmo ir nuotaikos pasikeitimą, susijusį su poveikiu blaiviai mąstyti.

Lietuvoje opioidai dažniau švirkščiami. Esant priklausomybei, heroinas švirkščiamas 2–3 kartus per dieną. Dėl nesterilios švirkštimo įrangos (adatų, švirkštų, šaukštelių, vatos filtrų) naudojimo yra didelė rizika užsikrėsti ŽIV, hepatitu B ir C. Kadangi šios infekcijos plinta per kraują, nuo švirkščiamų narkotikų vartotojų gali užsikrėsti narkotikų nevartojantys partneriai dėl praktikuojamų nesaugių lytinių santykių arba jei naudojasi tuo pačiu dantų šepetuku ar skustuvu.

Perdozavimo požymiai. Kadangi opioidai slopina kvėpavimo centrą, perdozavimas ir mirtis nuo perdozavimo pasitaiko gana dažnai. Perdozavus gali ištikti koma, susitraukti vyzdžiai (pasidaro taškelio formos), apsunkti kvėpavimas, oda tapti išblyškusi („pamėlusi“). Perdozavus svarbu palaikyti bendravimą, retėjant ar silpstant kvėpavimui nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą, daryti dirbtinį kvėpavimą.

Kanapės, arba marihuana, – labiausiai paplitusi uždrausta psichoaktyvioji medžiaga Lietuvoje ir Europoje. Tai džiovintos viršutinės augalo dalys, primenančios sausą žolę (dažnai ir vadinamos „žole“). Spalva gali būti nuo žalios, gelsvai žalios iki pilkai rausvos. Marihuana rūkoma suktinėmis cigaretėmis. Hašišas – kanapių derva, gaunama iš viršutinių augalo dalių: lapų ir žiedynų. Ji supresuojama į gumulėlius, kurių spalva gali būti nuo šviesiai rudos iki juodos. Gabalėliai primena gumą, odą ar kamštį. Labai retai hašišas vartojamas milteliais. Jis dažniausiai rūkomas pypke, sumaišytas su tabaku arba cigarete.

50 proc. surūkyto preparato absorbuoja plaučiai. Pro plaučių audinį jis greitai patenka į kraują, todėl išvengiama skaidymosi kepenyse. Kanapės gerai tirpsta riebaluose ir greitai kraujo išnešiojamos į organus, turinčius riebalinio audinio: kepenis, smegenis, kiaušides, sėklides, antinksčius, riebalinį plaučių audinį. Tetrahidrokanabinolis (THK) patenka į placentą, motinos pieną, paveikia kepenų fermentus. THK kraujyje gali būti randamas net 20 valandų po vartojimo.

Nuolat vartojantys kanapes asmenys užsisklendžia savyje ir būna mieguisti. Ilgainiui silpsta dėmesys, atmintis, galimybė įsisąmoninti naują informaciją. Nuolat vartojant pasitaiko ir psichikos sutrikimų. Tokiais atvejais žmogus tampa pavojingas ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Stipriau apsvaigusiems asmenims didelės dozės gali sukelti galvos svaigimą, silpnumą ir nemalonių emocijų ar haliucinacijų. Reguliarus kanapių vartojimas, kaip ir kitų priklausomybių progresavimas, stumia į apatiją, mažina interesų, skatina fantazijas, vaikišką mąstymą, slopina norą tobulėti, trikdo gyvenimo ritmą. Po kurio laiko vartojant kanapes narkotinio apsvaigimo nebebūna, tada kyla noras jas maišyti su kitomis narkotinėmis medžiagomis.

Kanapėms gali formuotis psichologinė priklausomybė, kuri pasireiškia įpročiu/poreikiu kasdien surūkyti kelias kanapės suktines, nublanksta kiti interesai. Abstinencijos sindromas pasireiškia psichologiniu diskomfortu, dirglumu, nekantrumu, apetito praradimu, nemiga. Kai kuriuos asmenis kanapių rūkymas paskatina vartoti kitus narkotikus. Priklausomybė nuo kanapių formuojasi lėčiau nei nuo kokaino, heroino ar amfetamino, tačiau atsiradus šiai priklausomybei nutraukti vartojimą yra sunku, kaip ir mesti rūkyti.

 

 

Patarimai ir straipsniai
Sužinok naujienas pirmas