Geležies trūkumas: kada jos gali trūkti vaikui?

Geležies trūkumas: kada jos gali trūkti vaikui?

Prof. habil. dr. Algimantas Raugalė


Geležis – būtina hemoglobino sudėtinė dalis, jos stokojant eritrocituose sumažėja hemoglobino, ir vaikas suserga geležies stokos mažakraujyste. Esant geležies stokai, nukenčia vaikų iki 2 metų amžiaus smegenų ląstelės. Šie vaikai ir mokykloje blogiau mokosi, jiems būtina papildoma pedagoginė pagalba.

Geležies stoka vaiko organizme gali atsirasti dėl šių priežasčių:

  • jei geležies stokoja nėščioji; naujagimis gimė neišnešiotas; buvo daugiavaisis nėštumas;
  • jei kūdikis ar vaikas nepakankamai gauna sulčių, vaisių, daržovių, mėsos, kiaušinių, grikių, ryžių;
  • jei yra padidėjęs geležies poreikis vaiko organizme, kai vaikas itin sparčiai auga (iki 2–3 metų amžiaus) ar dažnai serga;
  • kai sutrikęs geležies pasisavinimas iš virškinamojo trakto, vaikui viduriuojant ar kai netenkama daug geležies dėl kirmėlių invazijos.

Išnešioto, normaliai augančio kūdikio geležies atsargos, kurias jis sukaupia gaudamas per placentą iš motinos organizmo, 3 mėn. amžiuje sumažėja, o 5–8 mėn., jei nepapildomos, – visiškai išnyksta. Neišnešiotų kūdikių geležies atsargos visiškai išnyksta 3 mėn. amžiuje, nes geležies į vaisių iš motinos organizmo daugiausia patenka esant 28–32 nėštumo savaitėmis, kurių neišnešiotas naujagimis nesulaukia. Tiesa, geležies vaikas gauna su maistu, bet įrodyta, kad pasisavinama ne daugiau nei 10 proc. maisto paros racione esančios geležies (iš mėsos produktų pasisavinama ne daugiau nei 10 proc. maisto paros racione esančios geležies, iš augalinių produktų – tik 2–3 proc. juose esančios geležies).

Kūdikio geležies stokos profilaktiką reikia pradėti dar prieš gimimą. Todėl moterims rekomenduojama pirmojo nėštumo metu nuo antrosios nėštumo pusės, o antrojo nėštumo metu – nuo ketvirtojo nėštumo mėnesio vartoti geležies preparatų arba polivitaminų, kuriuose yra geležies. Nėščiosioms ypač rekomenduotini polivitaminai su geležimi ir folio rūgštimi, nes ši rūgštis apsaugo vaisių nuo centrinės nervų sistemos apsigimimų. Profilaktiškai nėščiosioms siūloma skirti 30 mg geležies ir 400–500 µg folio rūgšties per parą. Jei nėščioji serga geležies stokos mažakraujyste, siūloma skirti 200–250 mg dvivalentės geležies per parą.

Kaip minėta, išnešiotų naujagimių geležies atsargos 3 mėn. amžiuje sumažėja, o 5–8 mėn. – visiškai išnyksta. Todėl jau 5–6 mėn. motinos pieno nebeužtenka teigiamam geležies balansui kūdikio organizme palaikyti, nes tuo metu 1 l motinos pieno yra tik 0,5 mg geležies. Motinos piene esančios geležies pasisavinama 40–50 proc., todėl žindomas kūdikis per parą pasisavina apie 0,25 mg geležies. Žinant, kad išnešioto kūdikio geležies poreikis nuo 4 mėn. yra 1 mg/kg per parą, jam reikėtų per parą išgerti apie 4 l motinos pieno, o tai nerealu. Todėl žindomiems išnešiotiems normaliai augantiems kūdikiams reikia profilaktiškai skirti geležies preparatų nuo 4 mėn. amžiaus (pageidautina su pertraukomis skirti geležies preparatų iki 3 metų amžiaus) po 1 mg elementinės geležies kilogramui kūno svorio (bet ne daugiau nei 15 mg per parą).

Neišnešiotų naujagimių geležies atsargos visiškai išnyksta sulaukus 3 mėn. amžiaus, todėl jiems geležies preparatų profilaktiškai turi būti skiriama nuo 2 mėn. iki vienerių metų amžiaus po 2 mg elementinės geležies kilogramui kūno svorio per parą. Nuo 1 iki 3 metų amžiaus geležies preparatų jiems skiriama kaip ir išnešiotiems naujagimiams.

Dirbtinai maitinamų kūdikių adaptuotuose pieno mišiniuose yra 5–14 mg elementinės geležies litre. Tai būtina įvertinti skaičiuojant bendrą suvartotą profilaktinę geležies dozę.

Vaikams nuo 3 iki 10 metų profilaktinė dozė – 10 mg elementinės geležies per dieną, 11–18 metų berniukams – 12 mg, 11–18 metų mergaitėms – 15 mg per dieną.