AMFETAMINO TIPO STIMULIUOJANČIOSIOS MEDŽIAGOS
Tokios medžiagos (amfetaminas, metamfetaminas, MDMA), kaip ir heroinas, yra narkotinės medžiagos, kurias draudžiama vartoti ar jomis disponuoti. Haliucinogeniniai amfetaminai yra MDMA (ekstazis) ir kitos panašios cheminės medžiagos, kurių veikimas skiriasi nuo amfetamino. Amfetaminas – tai gelsvai balti arba šviesiai rudi milteliai, gali būti geriami (milteliais ir tabletėmis), gali būti įkvepiami, rūkomi, o tirpalai švirkščiami į veną. Amfetaminas plačiai vartojamas klubuose, diskotekose, vakarėliuose tablečių ar „takelių“ pavidalu. Ši medžiaga veikia vartotojo centrinę nervų sistemą panašiai kaip organizme gaminamas adrenalinas. Net nedidelės amfetamino dozės gali sukelti į psichozę panašių simptomų: gali kilti jaudulys, nerimas, baimė, panika, nepagrįstas įtarumas. Pasitaiko kliedesių, iliuzijų ar haliucinacijų. Paranoidinė psichozė – ne tik narkotiko veikimo, bet ir nuolatinės nemigos rezultatas. Nepakankama mityba, vitaminų stoka labai išsekina organizmą, mažina jo atsparumą įvairioms ligoms. Naudodamasis nesteriliais švirkštais, narkotikų vartotojas gali užsikrėsti hepatitu ir ŽIV, hepatitu B ir C. Be to, amfetamino vartojimas skatina pavojingą lytinį elgesį, todėl galimos lytiniu keliu plintančios infekcijos. Amfetamino vartojimas laipsniškai keičia charakterį. Asmuo, vartojantis amfetaminą, ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi, tampa nerimastingas, blogėja jo judesių koordinacija. Priklausomi nuo amfetamino gali imti dažniau vartoti priešingai veikiančias medžiagas, t. y. gali atsirasti priklausomybė nuo alkoholio ar raminamųjų vaistų. Nutraukusieji amfetamino vartojimą nepatiria sunkaus fizinio abstinencijos sindromo, jie nejaučia „laužymo“, tačiau būna labai išvargę, alkani, depresiški, sutrinka jų miegas. Tačiau potraukis vartoti amfetaminą išlieka ilgai.
Perdozavimo požymiai: raumenų skausmai, padažnėjęs pulsas ir pakilusi kūno temperatūra. Galimi traukuliai ar koma, mirtis dėl smegenų kraujagyslių nepakankamumo, hipertermijos, širdies veiklos sutrikimo. Mirtis dažniausiai ištinka, kai vartojamos amfetamino injekcijos. Mirties priežastis gali būti ne vien tik perdozavimas, bet ir savižudybė, nelaimingas atsitikimas (vartotojas gali tapti tiek jo sukėlėjas, tiek ir auka).
Kokainas yra augalinės kilmės narkotikas, išskiriamas iš šiltųjų kraštų krūmo, vadinamo kokamedžiu. Krekas – tai kokaino forma, vartojama rūkyti, o šis rūkomas traška. Krekas – tai baltos, gelsvos ar pilkos spalvos kristalai, rūkant maišomi su marihuana ar tabaku, šiuo metu Lietuvoje dar nepaplitęs. Grynasis kokainas (kokaino hidrochloridas) yra baltos spalvos milteliai, panašūs į pudrą, kartūs, skoniu primenantys sodą. Kokainą vadina „sniegu“, „ledu“, „koksu“ ir pan. Kokainas gali būti sumaišytas su panašios išvaizdos neveiksmingomis (cukraus pudra) ar veiksmingomis (amfetaminu) medžiagomis. Kokaino milteliai uostomi įkvepiant pro nosį (šniaukščiami). Vartojant tokiu būdu, 30–40 proc. dozės pro nosies gleivinę patenka į kraują, poveikis greitas. Prie kokaino vartojimo priprantama, tad euforijai pasiekti reikia vis didesnių dozių. Formuojasi labai stipri psichologinė priklausomybė, nenumaldomas noras vartoti šį narkotiką. Pavartojus kokaino, suaktyvėja širdies veikla, pagreitėja kvėpavimas, padidėja kūno temperatūra, pagausėja prakaitavimas, išsiplečia akių vyzdžiai. Nuolat vartojant kokainą ilgainiui sutrinka miegas, judesių koordinacija, gali atsirasti nuolatinis nuovargio jausmas, nervingumas. Dažnas kokaino uostymas žaloja kvėpavimo takų gleivinę, gali atsirasti nuolatinio gleivinės uždegimo požymių. Kaip ir amfetamino vartojimo atveju, gali kilti baimės, persekiojimo jausmas, atsirasti ūmios psichozės reiškinių. Požymiai tokie patys, kaip ir abstinencijos nuo amfetamino. Perdozavimui būdingi traukuliai, sutrinka širdies veikla, kvėpavimas.
Haliucinogenai gali būti gamtiniai ir sintetiniai. Gamtiniams haliucinogenams priklauso psilocibinas, esantis „magiškuose grybuose“, jie vartojami žali ar džiovinti. Iš sintetinių haliucinogenų plačiausiai žinomas ir vartojamas LSD (lizergininės rūgšties darinys). Dažniausiai vartojami maži ženkliukai, narkotine medžiaga išmirkyti popieriaus gabaliukai, kurie lipdomi prie burnos gleivinės. Nago dydžio popierėlyje būna išspausdinta įvairių paveikslėlių. LSD poveikis priklauso nuo vartotojo nuotaikos, vartojimo vietos ir aplinkos. Šis narkotikas sukelia iškreiptą aplinkos suvokimą, tam tikrą laiką trunkančių jutimų ir vaizdinių, kurie apibūdinami kaip „kelionė“. Ryškiau suvokiamos spalvos, garsai, daiktų formos gali įgauti netikėtų pavidalų. Kartais šie vaizdiniai gali būti malonūs, kartais – nemalonūs, keliantys baimę („bloga kelionė“). Tai iš dalies priklauso ir nuo asmens psichikos ypatybių bei aplinkos, ar ji yra saugi, ar pažįstama. Haliucinacijos panašios į psichikos ligonių. LSD poveikis, dažniausiai labai trumpas ir greitai praeinantis, gali kartotis net ilgą laiką šios medžiagos nevartojant.
Lakiosios medžiagos – tai tirpikliai, klijai, lakai, žiebtuvėlių dujos (butanas, propanas), sausieji valikliai, dėmių valikliai, benzinas. Vartojamos įkvepiant jų garus, dažniausiai suvilgius jomis medžiagos skiautę. Lakiųjų medžiagų įkvėpimo sukeltas girtumas panašus į alkoholio poveikį. Šių medžiagų uostymas iš pradžių sukelia euforiją, jaučiamas pasitenkinimas, sustiprėja garsų, šviesos, spalvų jutimas, vaizdiniai, sutrinka nuovoka. Vėliau gali prasidėti slopinimas ir sąmonės netekimas. Prie lakiųjų medžiagų uostymo priprantama, tai tampa įpročiu, psichologine priklausomybe. Įkvepiamos medžiagos toksiškai veikia smegenis, gali pažeisti vidaus organus. Padaugėja nelaimingų atsitikimų, dažniausiai pasitaiko nudegimų, uždusimų arba traumų. Asmuo, dažnai kvėpuojantis lakiosiomis medžiagomis, tampa dirglus, nerimastingas.
Dažniausi raminamieji vaistai yra šie: diazepamas, nitrazepamas, kiti benzodiazepinai bei panašios medžiagos. Dažnai vartojant raminamuosius ir migdomuosius organizmas prie to pripranta, ir poveikiui patirti reikia vis didesnių dozių. Organizmas, įgijęs toleranciją (atsparumą poveikiui) benzodiazepinų grupės vaistams, yra atsparesnis ir alkoholiui. Jei asmuo dažnai vartoja raminamuosius ir nuolat didina dozę, rizikuoja tapti priklausomas nuo jų. Kai kurių raminamųjų švirkštimas į veną gali sutrikdyti kvėpavimą. Atsiradus priklausomybei, kai bandoma nutraukti įprastų dozių vartojimą, jaučiamas nerimas, baimė, panika, nemiga. Gali atsirasti ir traukulių. Taigi abstinencija nuo raminamųjų ir migdomųjų yra kur kas sunkesnė nei nuo heroino ir negydoma gali baigtis mirtimi. Gydant abstinencinį sindromą laipsniškai mažinamos raminamųjų ir migdomųjų dozės.
