Priklausomybės sindromo gydymo principai šiuo metu tapatinami su kitų lėtinių ligų, tokių kaip hipertenzija, bronchinė astma, cukrinis diabetas, gydymu. Hipertenzija, bronchinė astma, cukrinis diabetas yra gerai ištirtos ligos. Žinoma, kad sergančių jomis pacientų gydymo sėkmė priklauso nuo reguliaraus kontakto su specialistais (gydytojo apžiūros, tyrimų) bei paciento elgsenos pokyčių. Šios ligos nebūtinai gali baigtis mirtimi, galima išvengti jų atkryčių, jeigu tinkamai vykdomi specialistų nurodymai (pvz., laikomasi dietos, padidinamas fizinis aktyvumas, reguliariai atliekami tyrimai ir vartojami vaistai). Gydymo veiksmingumas labai priklauso nuo to, ar pacientas keičia elgesį, pavyzdžiui, laikosi nustatytos dietos, periodiškai tikrinasi sveikatą, vartoja vaistus.
Kaip visoms lėtinėms ligoms, taip ir priklausomybėms būdingi atkryčiai. Jie gana dėsningi. Svarbu nelaikyti jų nesėkme, o koreguoti pagalbos planą.
Kadangi priklausomybės sindromo priežastys yra biologinės, psichologinės ir socialinės, tai ir veiksminga medicinos pagalba atitinkamai į pagalbos planą įtrauks biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius.
Pirmasis žingsnis – gydytojo psichiatro konsultacija, kurios metu įvertinama paciento būklė ir nustatoma diagnozė. Kitas žingsnis prieš pradedant tikrąjį priklausomybės ligų gydymą – psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo nutraukimas. Kai kada įprastos psichiką veikiančios medžiagos vartojimo nutraukimas gali sukelti ūmius ir net gyvybei grėsmingus simptomus (pvz., sergant priklausomybe nuo alkoholio). Todėl ūmiems reiškiniams slopinti reikalingi medikamentai. Abstinencijos gydymas dar kartais vadinamas detoksikacija. Atsižvelgiant į abstinencijos simptomų ryškumą ir esamą aplinkinių paramą namie, abstinenciją galima gydyti ambulatoriškai (psichikos sveikatos centruose) arba stacionariniuose skyriuose (psichiatrijos ligoninėse, priklausomybės ligų centruose). Paprastai abstinencijos gydymas užtrunka 5–20 dienų, todėl tai tinkamiausia proga su pacientu suderinti tolimesnio tęstinio gydymo planą. Vien abstinencijos gydymas nėra veiksmingas. Jei nėra tolesnio gydymo plano, priklausomybė per keletą dienų ar savaičių vėl pasireiškia atkryčiu.
Kaip ir esant kitoms lėtinėms ligoms (pvz., cukriniam diabetui, bronchinei astmai ar hipertenzijai), nėra „stebuklingo“ vaisto priklausomybėms išgydyti. Šiais atvejais svarbu tartis su specialistais, kaip keisti elgesį, įpročius, aplinką siekiant susilaikyti nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, kokios imtis taktikos įvykus atkryčiui. Tuo tikslu, net jei ir skiriami vaistai, reikalingas psichologinės ir/ar socialinės pagalbos planas, kurį pacientui su specialistais nuolat reikia peržiūrėti ir įvertinti jo vykdymo sėkmę. Sėkmingo gydymo tikimybė didėja, jei pacientas pradeda geriau suvokti savo priklausomybės simptomus ir susirgimo eigos dėsningumus, jei jis dalyvauja grupiniuose psichiatro (psichologo, socialinio darbuotojo) susitikimuose, jei į gydymą įtraukiami šeimos nariai, jei pakankamai ilgai išlaikomas nuolatinis kontaktas su specialistais. Minimali gydymo trukmė – ne mažiau kaip 3 mėnesiai, nes tokio laiko reikia, kad būtų pasiekti elgsenos pokyčiai. Vieniems priklausomiems asmenims pavyksta išsiugdyti ir įtvirtinti naujus įpročius per keletą mėnesių ar metus, tačiau daugeliui reikalingas nuolatinis kontaktas su paramos šaltiniu, kartais visą gyvenimą. Medicinos pagalbą šalyje teikia savivaldybių psichikos sveikatos centruose dirbantys gydytojai psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, priklausomybės ligų centrų specialistai didžiuosiuose miestuose. Atkryčių tikimybė mažėja įsitraukus į savipagalbos grupių veiklą (pvz., „anoniminių alkoholikų“, „anoniminių narkomanų“), kurios yra nemokamos, padeda išlaikyti elgesio pokyčius ir suteikia saugią aplinką. Esant nepalankiai aplinkai namie (pvz., girtaujama ar vartojami narkotikai), žymiai socialinei dezadaptacijai, tikslinga ilgalaikė psichologinė ir socialinė pagalba reabilitacijos centruose, kurie siūlo apgyvendinimą iki 8–14 mėn.
Priklausomybė nuo nikotino. Gydytojas, pasitaręs su pacientu, gali skirti pakaitinę terapiją nikotino vaistiniais preparatais (pleistrais, kramtomąja guma, aerozoliu) arba potraukį mažinančias bupropiono tabletes. Svarbu šiuos vaistus taikyti pakankamai ilgai, konsultuotis su specialistais.
Priklausomybė nuo alkoholio. Šiai priklausomybei gydyti gydytojas gali skirti naltreksono ar disulfiramo tabletes. Disulfiramas įjautrina organizmą alkoholiui, todėl vartojant disulfiramą, kai išgeriama alkoholio, įvyksta organizmo reakcija: parausta veidas, mažėja kraujospūdis, pykina ir kt. Disulfiramas tiesiogiai neveikia potraukio alkoholiui, tačiau jį nuolat vartojantiems sumažėja atkryčio tikimybė. Naltreksonas padidina alkoholio vartojimo kontrolę asmenims, kurie vartoja alkoholinius gėrimus. Šis vaistas skiriamas vartoti ilgą laiką ir kartu su psichoterapija.
Priklausomybės nuo opioidų. Šios priklausomybės tęstiniam palaikomajam gydymui skiriami buprenorfino, buprenorfino/naloksono arba metadono opioidiniai vaistiniai preparatai. Kadangi šie medikamentai priklauso narkotinių medžiagų grupei, jie skiriami medicinos specialistams prižiūrint ir esant griežtai kontrolei. Atsižvelgiant į itin didelę atkryčių tikimybę, rekomenduojama minimali pakaitinės terapijos trukmė 12– 24 mėn., per kurią stabilizuojama paciento darbinė, šeiminė situacija ir sveikatos būklė. Be šių medikamentų, gydytojas atkryčių prevencijai gali pasiūlyti skirti naltreksono tablečių, kurios blokuoja centrinės nervų sistemos opioidinius receptorius. Rekomenduojama vaisto vartojimo trukmė 6–12 mėn. Naltreksono implantai, veikiantys kelias savaites, nėra Lietuvoje registruoti kaip vaistinės medžiagos, jų saugumas ir veiksmingumas nėra pakankamai ištirti.
Gretutiniai psichikos sutrikimai. Tokie sutrikimai, pvz., depresija, gali būti viena iš priklausomybės atsiradimo ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo priežasčių. Šių būklių korekcijai gydytojas skiria atitinkamus vaistus, pvz., antidepresantus.
