Ką turėtume žinoti apie inkstų ligas ir jų prevenciją?
Kovo mėnesį minima pasaulinė inkstų diena. Šios iniciatyvos tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie inkstų svarbą žmogaus organizmui, atkreipti dėmesį į veiksnius, galinčius pažeisti jų veiklą, ir skatinti prevencinius sprendimus. Manoma, kad maždaug kas dešimto pasaulio gyventojo inkstų funkcija yra sutrikusi, todėl ši tema itin aktuali. Inkstų ligos dažniausiai vystosi be skausmo ar ryškių simptomų, todėl ankstyvosios stadijos dažnai lieka nepastebėtos. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip veikia inkstai, kokie jiems gresia pavojai ir kaip jų išvengti.
Inkstai ir jų atliekamos funkcijos žmogaus organizme
Inkstai – tai porinis pupelės formos organas, esantis nugarinėje kūno dalyje, abipus stuburo, šiek tiek žemiau diafragmos. Dažniausiai žmogus turi du inkstus, bet kai kuriais atvejais gali gimti tik su vienu inkstu. Jei vieno inksto funkcija yra normali, žmogaus gyvenimo kokybė dėl to nesumažėja.
Žmogaus organizme inkstai atlieka kelias gyvybiškai svarbias funkcijas:
- išskiriamoji funkcija. Inkstai filtruoja kraują, šalindami kenksmingas medžiagas, susidariusias medžiagų apykaitos metu, bei kitas organizmui svetimas ar nereikalingas medžiagas. Kasdien per inkstus prateka apie 1 800 litrų kraujo, iš kurių išfiltruojama apie 180–200 litrų skysčio. Iš jų tik apie 1,5 litro pasišalina su šlapimu, o likęs skystis grįžta į kraujotaką. Sutrikus šiai funkcijai, toksinai kaupiasi organizme ir ima jį nuodyti;
- reguliacinė funkcija. Inkstai palaiko tinkamą organizmo skysčių, elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Ši funkcija itin svarbi normaliai ląstelių veiklai ir bendrai savijautai.
- endokrininė funkcija. Inkstai gamina hormoną eritropoetiną, kuris skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose. Jie taip pat gamina fermentą reniną, kuris dalyvauja kraujospūdžio reguliavime, ir aktyvią vitamino D formą kalcitriolį. Ši medžiaga padeda organizmui pasisavinti kalcį iš maisto ir stiprina kaulų struktūrą.
Ką daugiau turėtume žinoti apie inkstų ligas?
Inkstų ligos gali išsivystyti bet kuriame amžiuje ir paveikti tiek moteris, tiek vyrus. Didžiausią riziką susirgti turi žmonės, kurių artimieji sirgo inkstų ligomis. Yra keletas dažniausiai pasitaikančių inkstų ligų formų, kurias apžvelgsime išsamiau.
- Ūmus inkstų geldelių uždegimas (pielonefritas). Tai infekcinė liga, kuri dažniau pasireiškia moterims. Pagrindiniai simptomai – skausmas nugarinėje juosmens srityje, karščiavimas, šaltkrėtis, pykinimas, vėmimas, pakitusi šlapimo spalva ir nemalonus jo kvapas. Tokiais atvejais būtina kreiptis į gydytoją, kad būtų paskirtas specifinis antibakterinis gydymas. Negydomas ūmus inkstų uždegimas gali pereiti į lėtinę formą. Tada simptomai būna vangesni, išryškėja tik paūmėjimų metu ir būna panašūs į ūmaus pielonefrito. Ligos pažeistas inkstas randėja, traukiasi (tai galima nustatyti atliekant ultragarsinį tyrimą), blogėja inkstų funkcija, todėl ima vystytis lėtinis inkstų nepakankamumas.
- Inkstų akmenys. Tai viena dažniausių inkstų patologijų. Inkstų akmenys ilgai gali nesukelti jokių pojūčių, tačiau pajudėjus akmeniui, atsiranda stiprus skausmas juosmens srityje, sklindantis į pilvo apačią ar kirkšnį. Taip pat gali pasireikšti dažnas šlapinimasis ir nemalonūs pojūčiai šlapinantis. Ligą nustatyti galima šlapimo tyrimu, echoskopija (ją taikant, galima rasti akmenis inkstuose, bet ne šlapimo takuose), kompiuterine tomografija, kartais rentgenologiniu tyrimu. Gydymas priklauso nuo cheminės akmenų sudėties ir dydžio.
- Ūmus inkstų nepakankamumas. Tai staigus inkstų veiklos sutrikimas, kuris gali išsivystyti per kelias valandas ar paras. Jį gali sukelti skysčių netekimas (pvz., dėl stipraus vėmimo ar viduriavimo), kraujotakos sutrikimai, apsinuodijimai, nefrotoksinių vaistų vartojimas. Šiai būklei būdingi simptomai – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, tinimai, sumažėjęs šlapimo kiekis. Sunkesniais atvejais gali išsivystyti gyvybei pavojingos komplikacijos, pavyzdžiui, širdies ritmo ar sąmonės sutrikimai.
- Lėtinės inkstų ligos. Šiai grupei priklauso įvairios ligos, pavyzdžiui, akmenligė, lėtinis uždegimas, glomerulonefritas, policistozė, inkstų pažeidimai dėl cukrinio diabeto ar padidėjusio kraujospūdžio. Tokios ligos vystosi nepastebimai, nes simptomai atsiranda tik ligai pažengus. Gali pasireikšti nuovargis, mieguistumas, blyški oda, patinimai, mažakraujystė, kraujospūdžio padidėjimas, o vėliau – kaulų retėjimas (osteoporozė). Tai rodo progresuojantį lėtinį inkstų nepakankamumą.
- Inkstų vėžys. Vien inkstų vėžiui būdingų simptomų nėra, todėl liga dažnai nustatoma atsitiktinai, atliekant kitus tyrimus. Galimi simptomai: kraujas šlapime (gali būti nepastovus), pakitusi šlapimo spalva (tamsus, rūdžių ar ruda), skausmas nugaros apačioje, šone, pilvo srityje (ties skrandžiu), svorio kritimas, nuolatinis nuovargis, karščiavimas, mažakraujystė. Šie simptomai gali pasireikšti ir esant kitoms, ne onkologinėms ligoms, todėl svarbu juos laiku įvertinti.
Ką patartumėte tiems, kurie nori užkirsti kelią inkstų ligoms?
Norint išsaugoti sveikus inkstus, svarbu rūpintis bendra sveikata ir laikytis sveikos gyvensenos principų. Reguliarus fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, subalansuotas darbo ir poilsio režimas bei streso vengimas – esminiai veiksniai, leidžiantys išlaikyti normalią inkstų funkciją.
Dažnai pasitaiko klaidingų nuomonių, kad mažinant skysčių vartojimą, galima „apsaugoti“ inkstus. Iš tikrųjų – priešingai, reikėtų per parą išgerti apie 1,5–2,5 litro skysčių. Žinoma, skysčių kiekis priklauso nuo individualaus atvejo. Skysčių trūkumas gali lemti kenksmingų medžiagų kaupimąsi organizme ir didinti akmenų susidarymo riziką.
Svarbu vengti sūraus, labai aštraus ar perdirbto maisto, kuris apkrauna inkstus. Taip pat būtina gydyti lėtinius infekcijos židinius, pavyzdžiui, kariesą, lėtinį tonzilitą, ir ūmius infekcinius negalavimus, nes šie gali turėti įtakos inkstų ligų išsivystymui. Be to, inkstams galima pakenkti vartojant skausmą malšinančius vaistus be būtinybės ar reguliarios gydytojo priežiūros. Ilgalaikis kai kurių medikamentų, ypač uždegimą slopinančių, vartojimas gali prisidėti prie lėtinio inkstų nepakankamumo.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tiems, kurie serga cukriniu diabetu, skundžiasi padidėjusiu kraujospūdžiu arba turi genetinį polinkį į inkstų ligas. Tokiems žmonėms rekomenduojama periodiškai atlikti tyrimus, pavyzdžiui, šlapimo, kreatinino kiekio, ir stebėti kraujospūdį. Šie nesudėtingi tyrimai leidžia laiku nustatyti galimus inkstų pažeidimus ir imtis reikiamų priemonių ankstyvoje stadijoje.
