Kokį vandenį gerti?

Žmogus gali vartoti įvairios kilmės vandenį, pavyzdžiui, šulinio, šaltinio, čiaupo, filtruotą namuose ar įsigytą parduotuvėje. Svarbu, kad jis būtų švarus ir saugus. Dažnai pabrėžiama, kad organizmui tinkamiausias yra vanduo  iš tos vietovės, kurioje gyvenama, nes prie jo žmogus natūraliai prisitaiko.

Namų sąlygomis galima pasiruošti skirtingų rūšių vandenį, pavyzdžiui:

• Struktūrizuotas vanduo. Vandenį galima užšaldyti, o vėliau jį atitirpinti kambario temperatūroje.
• Titnaginis vanduo. Į vandens indą reikia įmesti titnago gabaliukų, nes titnage dažniausiai randama daug mikroelementų – silicio, kalio, kalcio, magnio, vario, mangano.
• Sidabringas vanduo. Vandenį reikia kurį laiką laikyti sidabriniame inde arba į jį įdėti sidabrinį daiktą, pavyzdžiui, šaukštelį. Sidabras pasižymi antimikrobinėmis savybėmis.
• Jonizuotas vanduo. Specialiais prietaisais per vandenį leidžiama elektros srovė, keičiant jo struktūrą.

Kasdieniam vartojimui patariama rinktis kambario temperatūros vandenį, o žiemos metu – šiek tiek pašildytą.

Vanduo padeda palaikyti normalią organizmo veiklą, gerina virškinimo sistemos darbą, užtikrina sklandžią medžiagų apykaitą. Reguliariai vartojant pakankamą kiekį skysčių, pagerėja bendra savijauta, žmogus jaučiasi žvalesnis ir energingesnis.

Jonizuotas vanduo

Nuo to, kokios sudėties ir savybių vandenį vartojame, priklauso mūsų sveikata. Vienu iš reikšmingiausių praėjusio šimtmečio atradimų yra laikomas jonizuotas (aktyvuotas) vanduo. Neatsitiktinai Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kur sveikatai skiriamas ypatingas dėmesys, kas penkta šeima naudoja jonizuotą vandenį. Šiose valstybėse jonizuotas vanduo taikomas ir didžiausiose klinikose – tiek profilaktiškai, tiek gydant įvairias ligas.

Jonizuotas šarminis vanduo laikomas vienu iš mažiau žinomų, bet reikšmingų sveikatos profilaktikos būdų.

Kas yra jonizuotas vanduo? Jis gaminamas specialiu prietaisu, t. y. vandens jonizatoriumi. Veikiant elektros srove, vanduo kartu su jame ištirpusiomis druskomis yra jonizuojamas. Elektrolizės metu vanduo skaidomas į dvi dalis, kurios atskiriamos skirtinguose jonizatoriaus induose. Viena jų įgauna silpną neigiamą krūvį ir tampa šarmine terpe (pH 8–12) – toks vanduo vadinamas šarminiu („gyvuoju“, arba katolitu). Kita dalis įgyja silpną teigiamą krūvį ir tampa rūgštine terpe (pH 2–6) – tai rūgštinis vanduo („negyvasis“, arba anolitas). Šviežio vandens, tiek šarminio, tiek rūgštinio, savybės priklauso nuo prietaiso techninių parametrų ir jo veikimo trukmės.

Jonizuotas vanduo skiriasi nuo paprasto vandens keliais pagrindiniais rodikliais: pH (vandenilio jonų koncentracija), oksidaciniu-redukciniu potencialu ORP (jis nustato tirpalo gebėjimą atiduoti ar priimti elektronus) ir molekulinių darinių struktūra.

Šarminis („gyvasis“) vanduo

Šarminis vanduo laikomas gamtos suteikta gyvybės versme. Pagal savo sandarą ir savybes jis yra artimesnis žmogaus organizmo skysčiams nei įprastas geriamasis vanduo. Be to, jis dažnai apibūdinamas kaip malonesnio skonio.

Šarminio vandens savybės:

• padeda natūraliai šarminti organizmą, mažina rūgštingumą ir palaiko tinkamą rūgščių bei šarmų pusiausvyrą (jo šarmingumas didesnis nei daugumos įprastai vartojamų vandenų, o mineralų koncentracija paprastai taip pat aukštesnė);
• veikia kaip antioksidantas, nes jo oksidacinis-redukcinis potencialas (ORP) yra neigiamas (nuo 100 mV iki 800 mV) ir artimas žmogaus organizmo skysčiams (įprasto vandens ORP dažniausiai yra teigiamas). Dėl to, manoma, tokio vandens vartojimas padeda apsaugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio ir palaiko imuninės sistemos veiklą;
• teigiamai veikia žarnyno mikroflorą, skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi ir fermentacijos procesus, dėl šios priežasties gali palaikyti virškinimo procesus bei prisidėti prie imuniteto;
• dėl mažesnių molekulinių darinių organizmas šarminį vandenį pasisavina greičiau nei įprastą, todėl jis lengviau patenka į audinius, aprūpina ląsteles vandeniu ir padeda pašalinti susikaupusius toksinus;
• pasižymi mažesniu paviršiaus įtempimu, kuris yra artimesnis kraujo savybėms. Dėl to, vartojant pakankamą šarminio vandens kiekį, kraujas tampa skystesnis, gerėja jo cirkuliacija;
• jame paprastai yra daugiau deguonies, todėl jis gali papildomai pagerinti deguonies pasisavinimą bei bendrą medžiagų apykaitą.

Svarbu žinoti, kad jonizacijos metu susidaręs neigiamas oksidacinis-redukcinis potencialas išlieka tik ribotą laiką. Laikant vandenį uždarytame inde, apsaugotą nuo tiesioginės saulės šviesos, jo savybės išsilaiko apie 24–36 valandas. Todėl šarminį vandenį rekomenduojama vartoti kuo šviežesnį, geriausiai per 12 valandų nuo pagaminimo.

Šarminis („gyvasis“) vanduo dažnai minimas kaip profilaktinė priemonė, palaikanti ląstelių gyvybingumą, suteikianti energijos ir žvalumo. Naudinga gerti pakankamą kiekį vandens esant tokiems sutrikimams ar ligoms: sąnarių bei kaulų ligoms (radikulitui, osteoporozei), inkstų veiklai, sergant cukriniu diabetu, esant virškinimo sistemos sutrikimams (gastritui, opoms, rėmeniui, vidurių užkietėjimui), odos, plaukų priežiūrai ar žaizdų gijimui.

Norint palaikyti optimalią rūgščių ir šarmų pusiausvyrą neretai vartojamas kartu ir rūgštinis vanduo.

Šarminis vanduo gali būti naudojamas kasdienėje buityje. Verdant iš jo arbatą ar kavą, šie gėrimai įgauna malonesnį skonį. Į jį pamirkius maisto produktus, pašalinamas nepageidaujamas kvapas, pagerėja daržovių skonis, žaliosios daržovės išlieka intensyvesnės spalvos. Japonijoje veikia apie 30 00 restoranų ir kavinių, kuriose šarminis vanduo naudojamas maistui ruošti.

Šarminis („gyvasis“) vanduo gali būti pritaikomas ir kitose srityse, pavyzdžiui, sėkloms daiginti, gyvuliams auginti, gėlėms ir augalams laistyti.

Rūgštinis („negyvasis“) vanduo

Rūgštinis vanduo pasižymi teigiamu elektros krūviu ( oksidaciniu-redukciniu potencialu, ORP) ir rūgštinėmis savybėmis. Dėl to jis veikia kaip stiprus oksidatorius ir turi baktericidinį, antiseptinį, uždegimą slopinantį bei antialerginį poveikį.

Dažniausiai rūgštinis vanduo vartojamas išoriškai. Jis gali būti naudojamas asmeninei higienai: burnos skalavimui prieš miegą, veidui drėkinti po skutimosi, odos rūgštinei terpei atkurti ar kaip kosmetinė priemonė odai valyti, kad ji būtų švelnesnė ir švaresnė (optimalus pH – apie 5,5).

Taip pat rūgštinis vanduo rekomenduojamas išoriniam naudojimui esant įvairiems sveikatos sutrikimams: nosiai praplauti, burnai ir gerklei skalauti po peršalimo, slogos ar gripo metu, burnos ertmės dezinfekcijai, gydant odos ligas, žaizdas, pragulas, alergines reakcijas, dantenų kraujavimą, dantų skausmą, odos ir nagų grybelines infekcijas. Jis gali būti naudojamas ir kaip papildoma priemonė kasdienei odos priežiūrai.

Kartais rūgštinis vanduo vartojamas ir esant salmoneliozei, viduriuojant ar esant kitiems bakterijų sukeliamiems susirgimams. Vis dėlto tokį vandenį galima gerti tik labai mažais kiekiais ir ribotą laiką.

Buityje rūgštinis („negyvasis“) vanduo gali būti naudojamas kaip universalus valiklis. Kadangi jis neturi jokių cheminių priedų, juo galima plauti indus, valyti kambarius, stalviršius ir kitus paviršius. Japonijoje šis vanduo medicinoje naudojamas instrumentų ir patalpų sterilizacijai. Naudojant gyvūnų higienai, jis padeda pašalinti nemalonius kvapus. Žemės ūkyje rūgštinis vanduo naudojamas derliui išlaikyti, juo purškiamos daržovės ar vaisiai. Taip pat šis vanduo pasitelkiamas kaip apsaugos priemonė nuo augalus pažeidžiančių kenkėjų, grybelių, bakterijų ir kitų mikroorganizmų.

Sidabringas vanduo

Sidabro gydomosios bei baktericidinės savybės buvo žinomos dar senovėje. Kilmingi žmonės valgydavo iš sidabrinių indų, laikydavo vandenį sidabriniuose ąsočiuose, o šulinius mūsų protėviai dažnai šventindavo įmesdami į juos sidabrinių monetų.

Sidabringas vanduo – tai vanduo, kuriame yra ištirpusių teigiamų sidabro jonų. Jo poveikis priklauso nuo sidabro koncentracijos, matuojamos miligramais litre (mg/l): kuo koncentracija didesnė, tuo greitesnis ir stipresnis baktericidinis efektas.

Tyrimai parodė, kad sidabras pasižymi stipresnėmis antibakterinėmis savybėmis nei daugelis kitų metalų. Jis lengvai prasiskverbia į mikrobų ląsteles, silpnina jų fermentus ir taip naikina mikroorganizmus. Tokiu pačiu kiekiu sidabro baktericidinis poveikis yra intensyvesnis už daugelio antiseptikų ar antibiotikų. Be to, jis veikia labai gausų mikroorganizmų spektrą. Įdomu tai, kad iki šiol nenustatyta, kad bakterijos taptų atsparios sidabrui. Svarbu ir tai, kad naikindamas patogenines žarnyno bakterijas, sidabras nekenkia mikroflorai nei žarnyne, nei kituose organuose.

Sidabringas vanduo, priklausomai nuo koncentracijos gali būti vartojamas įvairiais tikslais. Nedidelės koncentracijos vanduo gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo, tinkamas esant šiems susirgimams: skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms, lėtiniam gastritui, enteritui, cholecistitui, osteoporozei, kaulų lūžiams, sergant cukriniu diabetu bei kitais endokrininiais sutrikimais.

Stiprios koncentracijos sidabringas vanduo – paprastai pilkos spalvos ir kartaus skonio bei vartojamas tik išoriškai. Juo sudrėkinami tamponai, daromi kompresai ar pavilgoma gydant nudegimus, sunkiai gyjančias žaizdas. Skalaujant burną gydoma parodontozė ar stomatitas, skalaujant gerklę – pūliuojanti angina, o praplaunant nosį – alerginis rinitas.

Sidabringas vanduo gali būti naudojamas ir buityje, pavyzdžiui, dezinfekuojant ar konservuojant, ypač geriamąjį vandenį, vaisių sultis. Šiuo vandeniu apdorota mėsa, žuvis ar kiti produktai ilgai išlieka švieži ir nepelija.

Vis dėlto didesnės koncentracijos sidabringo vandens ilgą laiką (kelis mėnesius ar daugiau) ir dideliais kiekiais vartoti nerekomenduojama.

Įgytas savybes sidabringas vanduo gali išlaikyti kelis mėnesius (kuo koncentracija didesnė, tuo ilgiau). Jį būtina laikyti tamsioje vietoje ar neperšviečiamoje taroje, apsaugotoje nuo saulės spindulių.

Sidabras – tai ne tik taurusis metalas, bet ir svarbus mikroelementas. Jis reikalingas endokrininėms liaukoms, kepenims, smegenims, kaulams ir imuninei sistemai. Senstant organizmui, sidabro pasisavinimas mažėja, o jo trūkumas gali silpninti bendrą organizmo atsparumą.