Vaikų nerimas

Intensyvus gyvenimo tempas ir nuolatiniai iššūkiai veikia ne tik suaugusiuosius, bet ir jų vaikus. Mažieji stebi, kaip gyvena tėvai, girdi jų pokalbius ir jaučia emocijas, todėl nerimo, baimės ar kiti neigiami jausmai gali lengvai pasiekti ir juos.

Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, reikalingas saugumas, meilė ir palaikymas. Jie turi teisę augti aplinkoje, kurioje dominuoja rūpestis, supratimas ir užuojauta. Tėvų atsakomybė – padėti vaikams suvokti, kad be šilumos, pagarbos ir tolerancijos egzistuoja ir individualizmas, pyktis ar pavydas. Dėl to svarbu išmokyti vaikus  atpažinti šiuos jausmus ir mokėti su jais susidoroti, kad mažieji galėtų jaustis saugiai net sudėtingame pasaulyje.

Vaikas, augantis saugioje ir ramioje aplinkoje, dažniausiai turi mažiau priežasčių nerimauti, net jei pasaulis aplink nėra tobulas. Vieni svarbiausių veiksnių, mažinančių vaikų įtampą, – pastovumas, aiškios taisyklės, švelnumas ir nuolatinis artimųjų palaikymas.

Suaugusiųjų pareiga – padėti vaikams prisitaikyti prie realaus gyvenimo, ugdyti jų tapatybę ir pasitikėjimą savimi bei kitais žmonėmis. Svarbu išmokyti mažuosius savarankiškumo, kaip nubrėžti ribas ir supažindinti su tam tikromis elgesio taisyklėmis.

Kai kurie vaikai geba šiuos iššūkius įveikti gana lengvai, tačiau kiti susiduria su sunkumais. Jei vaikui trūksta saugumo, gali kilti bejėgiškumo ar neteisybės jausmas, stiprinantis baimes ir nerimą. Tokie vaikai neretai sunkiau priima nustatytas taisykles ir lieka labiau priklausomi nuo kitų paramos.

Nerimas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Įprasti požymiai yra perdėtas jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar nelaimės, kuri galėtų nutikti artimiems žmonėms, baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš. Vaikas gali nuolat nerimauti, kad nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, paguldymas į ligoninę ar pagrobimas) atskirs jį nuo šeimos.

Dažnai toks nerimas išryškėja kasdienėse situacijose, pavyzdžiui:

• atsiranda nuolatinis nenoras eiti į mokyklą vien dėl to, kad ten nebus artimųjų;
• atsisakymas užmigti be šalia esančio artimo žmogaus;
• pasikartojantys košmarai apie atsiskyrimą;
• fiziniai simptomai – pykinimas, pilvo ar galvos skausmai, širdies ritmo sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys.

Nerimaujantys vaikai taip pat gali bijoti būti vieni namuose ir nuolat verkti, jausti apatiją ar atsiriboti nuo kitų. Svarbu, kad tėvai atpažintų ir savo vaidmenį. Kartais vaikų nerimą sustiprina suaugusiųjų baimė prarasti jų artumą, kai mažieji tampa vis labiau savarankiškesni. Reikėtų suvokti, kad vaikas auga, nori tyrinėti pasaulį, patiria įvairias emocijas, ir visa tai yra natūrali raidos dalis. Ramus tėvų elgesys, kantrybė ir palaikymas padeda vaikui pasitikėti savimi. Vienas veiksmingiausių būdų sumažinti baimes – skatinti vaiką pamažu bendrauti su žmonėmis ir susidurti su situacijomis, kurios jam kelia nerimą.

Tėvai turėtų padėti vaikui formuoti tikroviškesnį požiūrį į save ir aplinką. Tam galima pateikti paprastus, kasdienybėje atpažįstamus pavyzdžius, kurie padėtų suprasti, kad klaidos ar nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis: kartais klystu, bet mane vis tiek myli; niekas nėra tobulas; ne visada galima pasiekti viską, ko trokštame; nusivilti yra nemalonu, tačiau svajonės teikia malonumą.

Jeigu vaikas kalba apie baimes ar įsivaizduojamus pavojus, nereikėtų jų stiprinti perdėtu susirūpinimu. Kur kas naudingiau yra ramiai pasikalbėti, išklausyti ir parodyti, kad baimė – natūralus jausmas, kuris pamažu gali sumažėti.

Jei vaikas vengia eiti į mokyklą ar darželį, verta paaiškinti, kad sunkumai yra neišvengiami, tačiau įveikiami. Vaikui itin svarbu jausti, jog tėvai juo pasitiki ir tiki jo gebėjimu susidoroti su iššūkiais. Tokiose situacijose ypatingą vaidmenį atlieka tėvų kantrybė, nuoseklus palaikymas ir ramus elgesys. Tai suteikia vaikui saugumo jausmą, skatina pasitikėjimą savim