Lytiškai plintančios ligos, jų simptomai bei profilaktika

Sifilis

Sifilis – tai užkrečiama, lytiniu keliu plintanti liga, kurią sukelia blyškioji spirocheta (lot. Treponema pallidum). Užsikrėsti galima lytinių santykių metu, per kraują. Taip pat nėščia motina gali perduoti infekciją vaisiui per placentą.

Sergamumo sifiliu rodikliai nuolat kinta, o kas 10–14 metų pastebimas periodinis augimas. Pavyzdžiui, 1990–1996 m. Lietuvoje sergamumas sifiliu išaugo beveik 52 kartus (iki 55,6 atvejo 100 000 gyventojų). Kasmet apie 10 % visų užregistruotų sifilio atvejų nustatoma nėščioms moterims. 2007 m. Lietuvoje užregistruotas 8,1 atvejis 100 000 gyventojų.

Sifilį sukelia spiralės formos gramneigiama bakterija iš Treponema genties – blyškioji spirocheta. Ši bakterija gali prasiskverbti net per itin smulkius odos ar gleivinės pažeidimus. Infekcijos šaltinis – sifiliu sergantis asmuo. Dažniausiai užsikrečiama per lytinius santykius, o infekcijos perdavimo tikimybė po vienkartinio kontakto su užsikrėtusiu partneriu siekia apie 30 %. Nėštumo metu infekcija gali būti perduota vaisiui per placentą nuo 12-osios nėštumo savaitės.

Sifilis – lėtinė infekcija, kurios eiga pasižymi lėtu progresavimu ir keliomis aiškiai išskiriamomis stadijomis. Ligai būdingos tiek aktyvios, tiek besimptomės fazės.

Pirminis sifilis. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 10 iki 90 dienų po užsikrėtimo. Sukėlėjui patekus į organizmą, toje vietoje (dažniausiai ant lytinių organų, bet gali būti ir kitose kūno srityse, pvz., burnoje, liežuvyje, pažastyse) atsiranda neskausminga, apie 1 cm skersmens, apvali, kieta opa. Ši būna lygiais kraštais, kietu dugnu, rausvos spalvos, padengta balkšvu apnašu, dažnai su dirginimo požymiais. Paprastai padidėja ir artimiausi limfmazgiai. Net ir negydoma opa per kelias savaites praeina savaime.

Antrinis sifilis. Ši stadija prasideda praėjus 3–6 savaitėms po pirminės opos atsiradimo. Infekcija išplinta po visą organizmą, pažeisdama įvairius organus. Atsiranda tokie simptomai, kaip bendras negalavimas, galvos skausmas, padidėję limfmazgiai. Ant odos atsiranda bėrimų, kurie nėra skausmingi ar niežtintys, dažnai pastebimos papulės ant delnų ir padų. Taip pat gali pluoštais slinkti plaukai, susidaryti plačios karpos ir pasireikšti vadinamoji sifilinė angina. Nors simptomai gali savaime regresuoti net ir be gydymo, liga neišnyksta, o progresuoja į kitą stadiją.

Slaptasis (latentinis) sifilis. Šioje stadijoje ligos požymių nebūna, tačiau infekuotas asmuo vis dar gali platinti ją kitiems. Nustatyti šią stadiją įmanoma tik atliekant specifinius kraujo tyrimus.

Vėlyvasis sifilis. Liga progresuoja toliau, jeigu lieka negydoma keletą metų. Šiai stadijai būdingi sunkūs vidaus organų ir sistemų pažeidimai:

• Gumų sifilis. Būdingas sifilinių mazgelių (granulomų) atsiradimas odoje, poodyje (pvz., burnos gleivinėje, gomuryje, tonzilėse) ir vidaus organuose. Šios gumos gali irti, palikdamos randus.
• Nervų sistemos sifilis. Gali pasireikšti paralyžiumi, nugaros smegenų degeneracija (vadinama nugaros smegenų džiūtis), regos sutrikimais, o sunkiais atvejais – mirtimi.
• Širdies ir kraujagyslių sifilis. Sukelia širdies vainikinių arterijų susiaurėjimą, aortos sienelės pažeidimus ar aneurizmą, pavojingą gyvybei būklę.

Vėlyvoji sifilio stadija yra retesnė, nes efektyvus gydymas įprastai skiriamas anksčiau. Šioje stadijoje užkrečiamumas yra mažesnis nei ankstesnėse stadijoje, tačiau ligos padariniai – gerokai rimtesni.

Sifilio diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, paciento apklausa ir laboratoriniais tyrimais. Jei paciento odoje ar gleivinėje matoma įtartina opa, imamas jos sekretas, kuris tiriamas mikroskopu tamsaus regėjimo lauke, ieškant sifilio sukėlėjo, t. y. blyškiosios spirochetos (Treponema pallidum).

Taip pat atliekami serologiniai kraujo tyrimai, kurie skirstomi į dvi pagrindines grupes:

1. Netreponeminiai tyrimai – nustato organizmo atsaką į infekciją, tačiau ne sifilio sukėlėją.
2. Treponeminiai tyrimai – tiksliau nustato, ar žmogus užsikrėtęs Treponema pallidum bakterija.

Gali būti tiriamas nugaros smegenų skystis (esant įtarimui dėl nervų sistemos pažeidimo), limfmazgių punktatas, bėrimų ar opų išskyros. Kai kuriais atvejais gydytojas gali paskirti krūtinės ląstos rentgenogramą, okulisto ar neuropatologo konsultaciją.

Lietuvoje dėl sifilio tiriami kraujo ir organų donorai, nėščiosios (paprastai 12–14 nėštumo savaitę ir prieš gimdymą). Ankstyva infekcijos diagnozė labai svarbi, nes tinkamai gydant nėščiosios sifilį, galima užkirsti kelią vaisiaus užsikrėtimui ir užtikrinti, kad kūdikis gimtų sveikas.

Sifilis – visiškai išgydoma liga, jeigu laiku diagnozuojama ir tinkamai gydoma. Gydymo pagrindas – antibiotikai. Dažniausiai skiriamos penicilino injekcijos, retais atvejais – kiti antibiotikai tabletėmis. Gydymo trukmė priklauso nuo sifilio stadijos ir individualios situacijos, todėl gali trukti nuo 1 dienos iki kelių savaičių. Po gydymo labai svarbu stebėti paciento būklę, periodiškai tikrintis dėl atkryčių ar nepakankamo gydymo efekto.

Kadangi sifilis yra užkrečiama liga, privaloma pranešti sergančio asmens lytiniams partneriams. Jie taip pat turi būti ištirti dėl lytiškai plintančių infekcijų (LPI) ir, jei reikia, nedelsiant pradėti gydymą. Tik taip galima sustabdyti ligos plitimą.

Gonorėja

Gonorėja (gonokokinė infekcija) – užkrečiama, lytiškai plintanti liga, kurią sukelia bakterijos Neisseria gonorrhoeae. Tai poromis išsidėstę pupelės formos mikroorganizmai (diplokokai), priklausantys gramneigiamų bakterijų grupei, kurie dažant Gramo būdu nenusidažo.

Daugelyje pasaulio šalių nėra tiksliai registruojamas sergamumas šia liga, kaip ir kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, tačiau bendros tendencijos rodo, kas susirgimų skaičius sumažėjo po 1975 m. protrūkio. Tuomet daugelyje šalių buvo imtasi aktyvesnių prevencijos priemonių: plėtojamas seksualinis švietimas, pradėti plačiau naudoti prezervatyvai ir aktyviau tikrinti rizikos grupių asmenys. Remiantis statistika, 2007 m. Lietuvoje užregistruota 13,9 susirgimo gonorėja atvejo 100 000 gyventojų.

Gonorėjos infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis ūmine arba lėtine gonorėja. Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto metu, t. y. per lytinius santykius (vaginalinius, analinius ar oralinius). Serganti motina gali užkrėsti naujagimį gimdymo metu. Kitais netiesioginiais būdais (bendru klozetu, rankšluosčiu ar higienos reikmenimis) užsikrėtimo rizika nėra patvirtinta. Infekcijos perdavimo tikimybė priklauso nuo kontakto dažnumo. Jei vyras turi vieną lytinį santykį su infekuota partnere, tikimybė užsikrėsti – apie 20 %. Vis dėlto, jei tokie santykiai kartojasi iki 4 kartų, rizika padidėja iki 60–80 %. Moterys yra pažeidžiamesnės, nes lytinio akto metu infekuota sperma tiesiogiai patenka į makšties gleivinę. Be to, infekcijos šaltiniu dažnai tampa moterys, sergančios besimptome ligos forma ir nežinančios, kad gali užkrėsti kitus. Dažniausiai gonorėja pažeidžia šlapimo ir lytinių takų gleivinę. Rečiau infekcija išplinta į tiesiąją žarną, ryklę ar akių junginę, kai užsikrečiama per analinius ar oralinius santykius arba gimdymo metu.

Gonokokai pažeidžia stulpinį epitelį, kuris dengia šlapimo, lytinius organus, tiesiąją žarną, ryklę ir akis. Dėl to vyrams infekcija dažniausiai pasireiškia šlaplės, sėklidės ar priešinės liaukos uždegimu, o moterims – šlapimo ir lytinių takų ar mažojo dubens uždegimu. Užsikrėtus per kitus kelius gali išsivystyti tiesiosios žarnos, ryklės ar akių uždegimai.

Ligos simptomai įprastai pasireiškia praėjus 2–7 dienoms po užsikrėtimo, tačiau kai kuriais atvejais gali atsirasti ir vėliau.

Apie 10–15 % vyrų, kurių infekcija lokalizuojasi šlapimo takuose, nejaučia jokių simptomų. Jei infekcija pateko į tiesiąją žarną, simptomų nejaučia net 85 % užsikrėtusiųjų, o jei infekcija yra ryklėje – iki 90 % atvejų būna besimptomiai. Būdingi simptomai:

• deginimas, skausmas ar sunkumas šlapinantis;
• pūlingos išskyros iš šlaplės ar iš tiesiosios žarnos;
• sėklidžių paraudimas, padidėjimas, skausmingumas;
• skausmas pilvo apačioje.

Jeigu infekcija išplinta į kitus organus, gali pasireikšti:

• karščiavimas;
• pūlingi ar kraujingi bėrimai;
• pavienių sąnarių skausmas, jų paraudimas, patinimas.

Negydoma infekcija gali pereiti į lėtinę formą. Simptomai dažniausiai praeina per kelias savaites, bet bakterijos išlieka organizme. Apie 95 % atvejų liga tampa lėtine per 6 mėnesius. Tokiu atveju didėja komplikacijų rizika: gali išsivystyti nevaisingumas, širdies ir smegenų pažeidimai, lėtiniai sąnarių uždegimai.

Net 70–80 % moterų, užsikrėtusių gonorėja, nejaučia jokių ligos simptomų. Tačiau jeigu simptomai pasireiškia, gali būti:

• padidėjęs makšties išskyrų kiekis;
• pūlingos išskyros iš gimdos kaklelio;
• skausmingas, pasunkėjęs šlapinimasis, kartais su pūlingomis išskyromis iš šlaplės;
• kraujavimas tarp mėnesinių ar po lytinių santykių;
• pagausėjusios mėnesinės;
• padidėjusi, paraudusi, skausminga ar supūliavusi Bartolinio liauka, esanti makšties prieangyje.

Sergant gonorėja nėštumo metu, gali kilti komplikacijų: didėja persileidimo, priešlaikinio gimdymo rizika. Be to, gimdymo metu infekcija gali būti perduota naujagimiui. Be gimdos kaklelio, nuo 35–50 % moterų infekcija pažeidžia ir išangę arba tiesiąją žarną.

Negydoma infekcija dažnai kyla aukštyn ir pažeidžia gimdą, kiaušintakius bei kiaušides, sukelia mažojo dubens uždegiminę ligą. Tokia komplikacija pasitaiko 10–20 % užsikrėtusių moterų, kai pakyla temperatūra, atsiranda skausmas pilvo apačioje ar aukščiau. Ilgainiui gali išsivystyti kiaušintakių pažeidimai, nevaisingumas ar atsirasti negimdyvinio nėštumo rizika.

Maždaug 40 % asmenų, kurie turėjo analinių lytinių santykių, gonorėjos židinys aptinkamas tiesiojoje žarnoje. Tokiu atveju gali pasireikšti tokie simptomai kaip skausmas, dirginimas ar nemalonus jausmas tiesiojoje žarnoje, kraujas išmatose. Turintiems oralinių lytinių santykių (pvz., kai varpa buvo burnoje), infekcija gali pasireikšti ryklės ar burnos gleivinės pažeidimais. Retais atvejais gonokokai patenka į kraują ir gali sukelti ūmų sąnarių uždegimą ar kraujagyslių pažeidimus.

Diagnozei nustatyti imami mėginiai iš šlaplės, gimdos kaklelio, ryklės, tiesiosios žarnos ar akių junginės. Jie dažomi Gramo būdu arba metileno mėliu. Diagnozė patvirtinama, kai ląstelėse randami diplokokai. Patikimesni diagnostiniai metodai yra pasėliai arba molekuliniai tyrimai (nukleorūgščių amplifikacinis testas). Tyrimams naudojami specialūs ėmikliai. Infekciją taip pat galima nustatyti molekuliniais metodais iš rytinio pirmos šlapimo porcijos mėginio.

Gydymas dažniausiai skiriamas vienkartine antibiotikų doze, kuri gali būti vartojama per burną, suleidžiama į raumenis ar veną. Kai kuriais atvejais gydymas gali trukti kelias dienas. Būtina gydyti ne tik sergantįjį, bet ir visus kitus, kurie turėjo lytinį aktą su sergančiuoju. Kadangi gonorėja dažnai būna kartu su chlamidijų infekcija, dažnai skiriamas kombinuotas gydymas. Po gydymo svarbu pakartotinai apsilankyti pas gydytoją. Patikimiausia profilaktikos priemonė – laikytis saugios lytinės elgsenos principų ir naudoti prezervatyvus.

Chlamidiozė

Chlamidiozė – tai lytiniu keliu plintanti infekcija, sukelianti šlapimo ir lytinių takų uždegimą. Ligos sukėlėjas – labai smulki gramneigiama bakterija Chlamydia trachomatis, priklausanti Chlamidiaceae šeimai. Ši bakterija patenka į žmogaus organizmo ląsteles ir dauginasi jų viduje. Nėščioji gimdymo metu taip pat gali užkrėsti naujagimį, kuris dėl šios infekcijos gali susirgti akių junginės ar plaučių uždegimu.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Amerikoje ir Europoje chlamidiozė tapo dažniausiai pasitaikančia lytiškai plintančia infekcija. 1986 m. buvo užregistruota apie 4 mln. naujų atvejų, iš jų apie 60 % – moterims. Dėl besimptomės eigos tiksli infekuotųjų statistika nežinoma. Daugelis asmenų net neįtaria, kad serga, todėl nesikreipia į gydytojus.

Apie 40 % vyrų šlaplės negonokokinių uždegimų sukelia būtent chlamidijos, kurios pažeidžia šlaplę dukart dažniau nei gonorėja. Lietuvoje atliktų nedidelių apimčių tyrimų duomenimis, chlamidijomis yra užsikrėtę apie 3–5 % lytiškai aktyvių moterų, kurios laikomos kliniškai sveikomis, ir net 13–20 % tų moterų, kurios skundžiasi uždegimo simptomais. Užsienio literatūra rodo, kad 3–20 % sveikų vyrų, priklausomai nuo šalies, gali būti chlamidijų nešiotojai. Manoma, kad ši infekcija gali sukelti iki 80 % visų lytinių takų infekcijų suaugusiesiems. Taip pat chlamidijos yra atsakingos už iki 30 % visų naujagimių akių gleivinės ar plaučių uždegimų. Lietuvoje 2007 m. buvo užregistruota 11,9 chlamidiozės atvejo 100 000 gyventojų.

Chlamydia trachomatis bakterija išgyvena tik žmogaus ląstelėse. Užsikrėtus, infekcija pažeidžia šlapimo ir lytinių takų gleivinę: moterims – gimdos kaklelį, kiaušintakius, o vyrams – šlaplę, sėklidės prielipą ir prostatą. Uždegimai gali išplisti ir į kitus organus.

Apie 60–70 % užsikrėtusiųjų nejaučia jokių simptomų, todėl liga gali likti nepastebėta. Pirmieji požymiai, jeigu pasireiškia, dažniausiai atsiranda po 2–6 savaičių nuo užsikrėtimo.

Moterims būdingi simptomai:

• skausmingas šlapinimasis;
• kraujavimas po lytinių santykių arba tarp menstruacijų;
• skausmas apatinėje pilvo dalyje ar lytinių santykių metu;
• karščiavimas, jei infekcija išplinta į mažąjį dubenį, tada pradeda vystytis mažojo dubens uždegiminė liga.

Nėštumo metu užsikrėtusi moteris gali perduoti infekciją naujagimiui, kuris gali susirgti plaučių arba akių junginės uždegimais.

Vyrams būdingi simptomai:

• nedidelis kiekis permatomų išskyrų iš šlaplės;
• skausmingas ar deginantis šlapinimasis;
• skausmas ar patinimas kapšelyje;
• karščiavimas, skausmas tarpvietėje (galimas priešinės liaukos (prostatos) uždegimas).

Chlamidijos taip pat gali patekti į akis per užterštas rankas ir sukelti akių uždegimą. Kartais infekcija patenka į kraujotaką, sukeldama kraujagyslių pažeidimus ar ūmų sąnarių uždegimą.

Chlamidiozei diagnozuoti imamas mėginys iš šlaplės (vyrams) arba gimdos kaklelio (moterims), rytinės šlapimo porcijos. Kartais mėginys imamas ir iš tiesiosios žarnos arba akių junginės. Diagnozė nustatoma pasitelkiant molekulinius tyrimus, dažniausiai taikant nukleorūgščių amplifikacijos metodą. Taip pat gali būti taikomi imunofermentiniai, imunofluorescencijos ir RNR–DNR hibridizacijos tyrimai.

Chlamidiozė yra išgydoma antibiotikais. Labai svarbu suvartoti visą gydytojo paskirtą vaistų kursą net ir tada, jei simptomai išnyksta anksčiau. Lytiniai partneriai taip pat turi būti ištirti ir gydomi kartu. Geriausia profilaktika – saugesnis lytinis elgesys, t. y. prezervatyvų naudojimas, pastovus lytinis partneris ir reguliarus tikrinimasis dėl LPL.

Jei chlamidiozė negydoma, ji gali sukelti nevaisingumą (tiek moterims, tiek vyrams), mažojo dubens uždegiminę ligą (moterims), negimdinį nėštumą, lėtinį prostatos uždegimą (vyrams) ar sąnarių ir kraujagyslių uždegimus.

Trichomonozė

Trichomonozė – tai lytiškai plintanti infekcija, pažeidžianti lytinius organus ir šlapimo takus. Ją sukelia vienaląstis pirmuonis – makštinė trichomona (Trichomonas vaginalis). Nors dažniausiai trichomonozė plinta lytinio kontakto metu, retais atvejais galima užsikrėsti ir netiesiogiai, per bendras higienos priemones ar drabužius, nesilaikant asmens higienos.

Nustatyta, kad 30–40 % užsikrėtusiųjų moterų partnerių turi trichomonų ir dažniausiai nejaučia jokių simptomų, todėl ligą perduoda toliau. Kita vertus, tyrimai rodo, kad 85 % trichomonozę turinčių vyrų jų partnerei infekcija taip pat nustatoma. Statistikos duomenimis 10–20 % moterų, kurios kreipiasi į gydytoją dėl pagausėjusių išskyrų iš makšties, nustatoma trichomonozė. Tarp komercinio sekso darbuotojų sergamumas dar didesnis ir siekia net 50–70 %.

Liga pasireiškia įvairiais būdais. Vyrams:

• apie 30–40 % užsikrėtusių vyrų yra besimptomiai;
• gali pasireikšti nespecifinis šlaplės uždegimas (dirginimas ir skausmas šlapinantis);
• kartais paraudimas ar smulkūs pakitimai apyvarpės srityje arba šlaplės išorėje.

Moterims:

• apie 50 % moterų nejaučia jokių simptomų;
• atsiranda gelsvų ar pilkų, dažnai nemalonaus kvapo išskyrų iš makšties;
• kamuoja niežulys, deginimas ir dirginimas lytinių organų srityje;
• skausmingas lytinis aktas;
• deginantis ir skausmingas šlapinimasis.

Kai kurioms moterims simptomai sustiprėja per menstruacijas arba po jų.

Diagnozė patvirtinama paėmus mėginį iš makšties ar šlaplės ir tiriant jį mikroskopu. Šis tyrimas leidžia greitai aptikti gyvas trichomonas.

Trichomonozė sėkmingai gydoma antibakteriniais vaistais. Siekiant veiksmingesnio gydymo, patariama visą gydymo laikotarpį nevartoti alkoholio, nes gali atsirasti stiprių nepageidaujamų reakcijų. Taip pat patariama gydytis abiem lytiniams partneriams vienu metu, net jei vienas jų nejaučia jokių simptomų. Taip galima išvengti pakartotinio užsikrėtimo.

Negydoma trichomonozė gali sukelti lėtinį šlapimo takų uždegimą, prostatą (vyrams) ir padidinti gimdos kaklelio vėžio riziką (moterims).

ŽIV

ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) – tai lėtai progresuojanti užkrečiamoji virusinė liga, kurios metu pažeidžiama žmogaus imuninė sistema. Negydoma liga gali sukelti AIDS (įgyto imuniteto nepakankamumo sindromas), kuris baigiasi mirtimi.

Užsikrėsti galima trimis būdais:

1. per kraują arbo jo komponentus (pvz., švirkščiantis bendrais švirkštais, perpilant užkrėstą kraują);
2. lytinių santykių metu (vaginaliniu, analiniu ar oraliniu);
3. nuo užsikrėtusios motinos virusas pereina vaikui (nėštumo, gimdymo ar žindymo metu).

Pasaulyje gyvena per 330 mln. užsikrėtusiųjų ŽIV. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 100–120 naujų atvejų. Sergamumas šia infekcija Lietuvoje 2007 m. buvo 2,74 atvejo 100 000 gyventojų. Iš viso Lietuvoje iki 2008 metų užregistruoti 1306 infekcijos atvejai.

Patekęs į organizmą ir daugindamasis, virusas suardo imunines ląsteles. Šios užkrėstos žūsta, o virusas toliau sparčiai dauginasi, sukurdamas milijardus naujų virusinių dalelių per dieną. Dėl to nusilpsta imunitetas, ir žmogus tampa itin pažeidžiamas įvairioms infekcijoms ar onkologinėms ligoms.

ŽIV infekcija skirstoma į kelias stadijas.

1. Užsikrėtimas virusu. Ši stadija trunka nuo viruso patekimo į organizmą iki 2–4 savaičių. Dažniausiai nebūna jokių simptomų.
2. Pirminė ŽIV infekcija. Simptomai atsiranda praėjus 2–4 savaitėms po užsikrėtimo ir trunka apie 1–2 savaites po inkubacinio periodo. Galimi simptomai – karščiavimas, bendras silpnumas, padidėję limfmazgiai, bėrimai (dėmės ar mazgeliai), skausmas gerklėje, sąnariuose, raumenyse, viduriavimas, pykinimas ir burnos kandidozė.
3. Serokonversija. Apie 3 savaitę po užsikrėtimo organizmas pradeda gaminti antikūnus prieš ŽIV. Šią stadiją galima nustatyti laboratoriniais tyrimais.
4. Besimptomė lėtinė infekcija. Tai gali trukti apie 5–10 metų, pacientas jaučiasi sveikas, bet virusas ir toliau naikina imunines ląsteles. Kartais gali būti pastebimas limfmazgių padidėjimas.
5. Simptominė ŽIV infekcija. Dėl nusilpusios imuninės sistemos atsiranda pirmieji rimtesni požymiai: nuolatinis karščiavimas, viduriavimas, burnos ar odos infekcijos (kandidozė, leukoplakija), gimdos kaklelio displazija, limfmazgių padidėjimas ir kitos lėtinės infekcijos.
6. AIDS. Tai galutinė ligos stadija. Diagnozuojamos sunkios, gyvybei pavojingos ligos, pavyzdžiui, tuberkuliozė, Kapoši sarkoma, citomegalo viruso infekcija, pneumocistinė pneumonija, navikai ir t. t.

Diagnozuojant ŽIV infekciją, tiriamas kraujo serumas, seilės arba kraujo lašas. Ankstyvąją infekciją nustatyti galima atliekant ŽIV p24 antigeno arba ŽIV RNR tyrimą. Nustačius antikūnus, atliekami patvirtinamieji tyrimai.

Šiandien ŽIV infekcija yra lėtinė, kontroliuojama liga. Gydymui skiriami specifiniai antivirusiniai vaistai, kuriuos reikia vartoti visą gyvenimą.  Labai svarbu laikytis gydytojo paskirto režimo.

Siekiant sumažinti perdavimo iš motinos vaikui riziką, nėščiajai skiriamas antivirusinis gydymas. Rekomenduojama gimdyti atliekant cezario pjūvio operaciją ir atsisakyti kūdikio žindymo.

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV)

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) – tai lytiškai plintantis virusas, sukeliantis epitelio išvešėjimą ir dažnai pasireiškiantis genitalinėmis karpomis. Ši infekcija yra viena labiausiai paplitusių lytiškai perduodamų infekcijų pasaulyje. Įvairių šaltinių duomenimis, tam tikru gyvenimo laikotarpiu net iki 70 % lytiškai aktyvių moterų, ypač iki 35 metų, gali būti užsikrėtusios ŽPV. Didelės rizikos ŽPV tipų randama 5–30 % sveikų ir 99,7 % gimdos kaklelio vėžiu sergančių moterų organizme. Lietuvoje nustatyta, kad net 25,1 % 15–50 metų moterų yra užsikrėtusios didelės onkogeninės rizikos viruso tipais, o tarp komercinio sekso darbuotojų šis rodiklis siekia net 69,5 %.

Žmogaus papilomos virusas perduodamas lytinių santykių metu, taip pat per odos ir gleivinių mikrotraumas. Šiuo metu yra žinoma apie 200 ŽPV tipų, iš kurių 15 siejami su gimdos kaklelio vėžio išsivystymu. Nors dažniausiai stiprus organizmas per 1–2 metus virusą pašalina savaime, kai kuriais atvejais virusas išlieka ir sukelia onkologinius pokyčius. Genitalines karpas dažniausiai sukelia 6 ir 11 ŽPV tipai, kurie nėra onkogeniniai.

Genitalinės karpos gali išryškėti praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo, tačiau atsiranda tik apie 2–5 % užsikrėtusiųjų. Moterims jos dažniausiai išauga ties įėjimu į makštį, pačioje makštyje ir (arba) ant gimdos kaklelio, vyrams – ant varpos. Karpos taip pat gali atsirasti išangės srityje. Iš pradžių atsiranda kelios mažos, neskausmingos ataugėlės, primenančios kalafiorą, kurios ilgainiui gali plėstis. Kai kuriais atvejais pasireiškia niežėjimas, deginimas, skausmas ar kraujavimas.

Virusas nustatomas atliekant molekulinius tyrimus, tiriant mėginius iš gimdos kaklelio, šlaplės, tiesiosios žarnos ar gerklų. Gydymui taikomi specialūs tepalai arba tirpalai, o esant didesnėms karpoms, jos gali būti šalinamos:

• lazeriu;
• šalčiu;
• aukšta temperatūra;
• radijo bangomis;
• chirurginiu būdu.

Kadangi karpos gali ataugti, rekomenduojama gydymą pradėti kuo anksčiau. Nėštumo metu ŽPV gali būti perduotas vaisiui, tačiau pasibaigus nėštumui karpos dažnai išnyksta savaime.

Infekcijos profilaktikai svarbu saugus lytinis elgesys, stiprus imunitetas ir sveika gyvensena. Merginoms, kurios anksti pradeda lytinį gyvenimą ir dažnai keičia lytinius partnerius, būtina reguliariai atlikti gimdos kaklelio citologinį tyrimą (PAP tepinėlį). Lietuvoje moterims nuo 25 metų toks tyrimas atliekamas profilaktiškai. Šiuo metu sukurta vakcina, kuri padeda išvengti iki 60–70 % gimdos kaklelio vėžio ir genitalinių karpų atvejų. Skiepijimas yra viena veiksmingiausių priemonių apsaugai nuo šios infekcijos ir jos sukeliamų pasekmių.

Herpesas (pūslelinė)

Herpesas (dar vadinamas pūsleline) – užkrečiamoji virusinė liga, kurią sukelia Herpes simplex virusas, dažniausiai 1 arba 2 tipo. Infekcija plinta per tiesioginį kontaktą, pavyzdžiui, lytinių santykių metu arba per gleivinių sąlytį su užsikrėtusiu asmeniu. Virusui patekus į organizmą, jis pasiekia nervines ląsteles ir lieka jose visam gyvenimui, todėl liga gali kartotis. Nors virusas nuolat tūno organizme, ligos simptomai pasireiškia tik epizodiškai ir ne visi užsikrėtusieji jaučia požymius.

Pirmieji simptomai dažniausiai išryškėja praėjus kelioms dienoms po užsikrėtimo. Įprastai atsiranda deginimo, dilgčiojimo pojūtis, parausta oda ar gleivinė lytinių organų srityje. Tuomet susiformuoja smulkios blizgančios pūslelės, kurios vėliau trūksta, susilieja, sukelia niežulį, stiprų skausmą. Gali pasireikšti skausmingas šlapinimasis, šlapimo susilaikymas, padidėti kirkšnies limfmazgiai, pakilti temperatūra, skaudėti raumenis. Vėliau simptomai savaime praeina, bet virusas išlieka organizme ir gali suaktyvėti vėl. Liga dažniausiai kartojasi toje pačioje vietoje, tačiau vėlesnių epizodų požymiai būna silpnesni. Kai kuriems žmonėms ligos paūmėjimai pasitaiko kelis kartus per metus, kitiems – rečiau.

Herpeso simptomai dažniau pasireiškia:

• nusilpus imuninei sistemai;
• patiriant stresą;
• sergant kitomis infekcinėmis ligomis;
• menstruacijų metu.

Ši infekcija itin pavojinga nėščioms moterims. Jei herpetiniai bėrimai atsiranda trečiąjį nėštumo trimestrą, siekiant apsaugoti naujagimį, rekomenduojama gimdyti atliekant cezario pjūvį.

Diagnozei nustatyti tiriamas pūslelių turinys, kuris sėjamas į specialias terpes ir tiriamas viruso auginimo būdu. Taip pat galima atlikti kraujo tyrimus – ieškoma specifinių imunoglobulinų, kurie atsiranda užsikrėtus herpesu.

Nors specifinio gydymo, kuris visiškai pašalintų virusą iš organizmo, nėra, šiuolaikiniai vaistai (geriamosios tabletės ar vietiniai tepalai) padeda sumažinti simptomų trukmę ir sunkumą. Ilgesnis priešvirusinis gydymas taip pat gali sumažinti ligos atsinaujinimo tikimybę.

Siekiant apsisaugoti nuo infekcijos, svarbu vengti lytinių santykių ligos paūmėjimo metu, rūpintis imuninės sistemos stiprinimu, laikytis higienos ir atsakingai vertinti riziką užsikrėsti.

Kandidozė (pienligė)

Kandidozė (pienligė) – tai uždegimas, kurį dažniausiai sukelia Candida genties grybeliai. Liga gali pažeisti makštį, varpos galvutę, apyvarpę, taip pat burnos ar išangės gleivinę.

Candida grybeliai gyvena daugelio žmonių organizme. Manoma, kad jais užsikrėtę apie 98 % gyventojų. Tačiau liga išsivysto tik tada, kai organizmo apsauginės funkcijos susilpnėja. Kandidozė dažniau pasireiškia nusilpus imunitetui, po antibiotikų ar hormoninių kontraceptikų vartojimo, sergant cukriniu diabetu, dėvint aptemptus ar sintetinius drabužius, naudojant kasdienius įklotus, moterims – prieš mėnesines ar po jų, po intensyvių lytinių santykių, ypač jei buvo sausumas.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad moteris gali užkrėsti savo lytinį partnerį, tačiau nėra pakankamai įrodymų, kad vyrai infekciją perduoda moterims.

Pagrindiniai simptomai:

• baltos, varškę primenančios išskyros (moterims iš makšties, o vyrams nuo varpos galvutės);
• paraudimas ir dirginimas makšties srityje arba varpos galvutėje;
• niežėjimas, deginimo pojūtis, perštėjimas;
• padidėjęs šlapinimosi dažnis;
• maži bėrimai aplink išorinius lytinius organus;
• niežulys, paraudimas, apnašos po apyvarpe (vyrams).

Kandidozei diagnozuoti imami mėginiai iš makšties, šlaplės, apyvarpės arba ryklės. Jie tiriami mikroskopu arba taikomi molekuliniai tyrimai.

Liga dažniausiai gydoma vietiniais preparatais – tepalais, žvakutėmis, tabletėmis. Jei kandidozė kartojasi arba simptomai sunkesni, skiriamas sisteminis gydymas. Taip pat rekomenduojama gydyti ir lytinį partnerį, net jei šis nejaučia simptomų.

Profilaktika – stiprinti imunitetą, vengti aptemptų drabužių, kasdienių įklotų, gydyti cukrinį diabetą, o vartojant antibiotikus, papildomai naudoti preparatus, skirtus gydyti grybelines infekcijas, pagal gydytojo rekomendacijas.