preloader

Prašome palaukti

Pilvo skausmas

Doc. dr. Vytautas Kasiulevičius, gyd. Rima Piličiauskienė, gyd. Kazys Simanauskas, gyd. Skaidrė Paulauskienė


Pilvo skausmas -  tai pilvo ertmės ir gretimų organų, kartais net ir „tolimųjų“ organų disfunkcijos signalas. Pilvo skausmai skirstomi į ūmius ir lėtinius. Ūmus pilvo skausmas – tai staiga atsiradęs skausmas, dažniausiai progresuojantis, kintamas ir susijęs su kitais simptomais (pykinimu, vėmimu, šaltkrėčiu, bendru silpnumu). Lėtinis pilvo skausmas diagnozuojamas tada, kai skausmas kartojasi įvairiu periodiškumu (pvz., keletą kartų per parą arba savaitę) ne trumpiau kaip 3 mėnesius.

Pilvo skausmai, palyginti su kitų kūno vietų skausmais, yra dažniausi. Ūmūs pilvo skausmai pasireiškia dažniau nei lėtiniai. Paplitimo skirtumo tarp lyčių nėra. Serga visų amžiaus grupių žmonės.

Pilvo skausmo priežastis gali būti virškinimo sistemos organų ligos, infekcijos, traumos, onkologiniai ir psichogeniniai susirgimai. Viršutinės pilvo dalies skausmus dažniausiai sukelia skrandžio uždegimas, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, tačiau į viršutinę pilvo dalį neretai plinta skausmas, sukeltas krūtinės ląstos organų ligų. Dešiniojo pašonkaulio srities skausmo priežastis gali būti kepenų ir tulžies pūslės ligos (tulžies pūslės akmenligė, tulžies pūslės funkcijos sutrikimas, hepatitas). Kairiojo pašonkaulio srities skausmą gali sukelti kasos ligos (pankreatitas). Kairės ir dešinės šoninių sričių, aplink bambą ir išplitęs skausmas gali būti susijęs su žarnyno (dujų kaupimasis, infekcija, vidurių užkietėjimas) ir inkstų ligomis. Apatinės pilvo dalies skausmo priežastis būna šlapimo organų ir ginekologiniai susirgimai. Dešinės apatinės pilvo dalies skausmas dažniausiai būdingas apendicitui.

Ligoniai gali skųstis įvairaus stiprumo pilvo skausmu – nuo vos juntamo iki labai stipraus. Skausmas, prasidėjęs vienoje vietoje, gali ligai progresuojant išplisti ir tapti nelokalizuotas. Sergant dvylikapirštės žarnos opalige būdingi skausmai (deginančio, graužiančio ar spazminio pobūdžio), atsiradę 1,5–4 val. po valgio arba žadinantys iš miego naktį, trunkantys 0,5–2 val., praeinantys užvalgius ar išgėrus rūgštingumą mažinančių vaistų. Skrandžio opaligės atveju skausmas atsiranda 5–15 min. po valgio ir trunka, kol skrandis išsituština natūraliai arba vemiant. Po alkoholio vartojimo atsiradęs skausmas viršutinėje pilvo dalyje, sklindantis į nugarą ir trunkantis ištisas valandas, būna esant kasos uždegimui (pankreatitui). Skausmai po dešiniuoju šonkaulių lanku, dažniausiai atsirandantys suvalgius riebesnio maisto, būdingi tulžies pūslės uždegimui. Apsinuodijus maistu gali pakilti temperatūra, varginti raižantys, nelokalizuoti, apie bambą pilvo skausmai, kuriuos dažniausiai lydi pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir apetito sumažėjimas. Inkstų ir tulžies pūslės akmenligei būdingi spazminiai, dieg­lių pobūdžio skausmai. Ligonis, varginamas dieglių, būna neramus, blaškosi.

Diagnozuojant pilvo skausmo priežastį, svarbiausia kruopščiai išnagrinėti nusiskundimus ir atlikti medicininę apžiūrą. Diferencinei diagnostikai svarbūs aspektai yra skausmo vieta, pobūdis ir plitimas. Atliekami laboratoriniai ir įvairūs instrumentiniai tyrimai. Apžvalginės pilvo rentgenogramos ir ultragarsinis tyrimas – paprasčiausi ir veiksmingiausi tyrimai, padedantys nustatyti pilvo skausmo priežastį. Siekiant atmesti galimą krūtinės ląstos organų patologiją reikėtų atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą ir širdies elektrokardiogramą (EKG). Nustatant apatinės pilvo dalies skausmo priežastį, dubens (ginekologinis) ir rektalinis (per tiesiąją žarną) tyrimai yra privalomi. Kartais reikia atlikti fibroezofagogastroduodenoskopiją (FEGDS), pilvo kompiuterinę tomografiją ar diagnostinę laparoskopiją. Apie kiekvieno tyrimo tikslingumą sprendžiama individualiai.

Esant lėtiniams pilvo skausmams, gali būti taikomas simptominis gydymas arba gydymas vaistais, kurie stabdo ligos progresavimą.

Skaudant pilvui, dažniausiai vartojami spazmolitikai, tačiau esant neaiškios kilmės ūmiam pilvo skausmui, būtina kuo greičiau kreiptis į gydymo įstaigą ir nevartoti nuskausminamųjų vaistų. Nustačius diagnozę parenkamas medikamentinis ar operacinis gydymas. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis sunkiau nusako ne tik skausmo vietą, bet ir pobūdį, įvertina skausmo intensyvumą. Svarbu atkreipti dėmesį į pavojaus signalus, kaip vaikas elgiasi skausmo metu: jei skausmas sutrikdo jo įprastą veiklą, tenka ieškoti patogios padėties, vaikas dejuoja, raitosi, matyti skausmo išraiška veide, pablykšta oda ar išpila šaltas prakaitas. Tėvai taip pat nedelsdami turi kreiptis į medikus, jei vaikas vemia arba sutriko jo tuštinimasis, išmatose ar vėmaluose pastebėjo kraują.

 

Šeimos sveikatos enciklopedija. Aut. kolektyvas (leidykla „Alma littera“, 2008 m.)