Ar reikia bijoti autizmo?

Autizmas – įvairiapusis raidos (vystymosi) sutrikimas, pasireiškiantis ankstyvoje vaikystėje, dažniausiai iki trejų metų, ir besitęsiantis visą žmogaus gyvenimą. Šis sutrikimas paveikia įvairias psichikos funkcijas, t. y. bendravimą, elgesio modelius. Autistiškas vaikas gali vengti akių kontakto, nesidomėti aplinkiniais, nekalbėti arba sunkiai pradėti pokalbį. Kartais toks vaikas, prieš bendraudamas, atlieka jam svarbų veiksmą, pavyzdžiui, išrikiuoja daiktus į liniją, norėdamas nusiraminti. Jis gali nuolat kartoti tam tikrus žodžius, frazes ar judesius. Kai kurie gali reikšti emocijas netradiciškai: ploti rankomis, kai jie džiaugiasi, arba trankyti save, kai jaučia diskomfortą. Svarbu žinoti, kad kai kurie autizmu sergantys žmonės niekada neišmoksta kalbėti. Toks elgesys kelia iššūkių ne tik pačiam vaikui, bet ir jo artimiesiems bei aplinkiniams. Ar gebame atpažinti šį raidos sutrikimą turinčius vaikus ir tinkamai su jais bendrauti?

Autizmo priežastys iki šiol tiksliai nežinomos. Vieni mokslininkai pagrindine priežastimi laiko genetinius veiksnius, kiti nurodo, kad tam tikrą įtaką gali turėti ir virusinės infekcijos. Šiuo metu pripažįstama, kad autizmo sutrikimas gali būti diagnozuojamas 3 metų amžiaus vaikui. Vis dėlto, pirmuosius ženklus tėvai dažnai pastebi anksčiau, jau antraisiais gyvenimo metais, kai išryškėja kalbos raidos sutrikimai ar kitokie netipiško elgesio požymiai.

Autizmo požymiai gali pasireikšti įvairiais būdais, tačiau tam tikri elgesio bruožai turėtų paskatinti tėvus atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su gydytojais. Įtarimą gali kelti, jeigu vaikas:

• nereaguoja, kai yra šaukiamas vardu;
• negeba aiškiai išreikšti savo poreikių;
• lėtai vystosi kalbos įgūdžiai;
• nesilaiko nurodymų ar atrodo, kad jų negirdi;
• kartais reaguoja į garsus, o kartais – visai nereaguoja;
• nerodo į daiktus, nemojuoja ranka atsisveikindamas;
• patiria staigius pykčio ar agresijos priepuolius;
• demonstruoja neįprastus ar pasikartojančius judesius;
• yra neįprastai aktyvus;
• vengia bendravimo;
• priešinasi pokyčiams ar naujai veiklai;
• nemoka įprastai žaisti žaislais (nesupranta jų paskirties);
• nereaguoja šypsena į šypseną;
• vengia akių kontakto;
• nuolat kartoja tuos pačius veiksmus ar žodžius;
• mieliau žaidžia vienas;
• ima daiktus tik sau, nesidalina;
• atrodo emociškai nepriklausomas nuo tėvų ar globėjų;
• atrodo, kad gyvena savo pasaulyje;
• nereaguoja į aplinkinius, tarsi juos kažkokiu būdu nutildo;
• yra neįprastai prisirišęs prie tam tikrų daiktų, žaislų ar taisyklių;
• daug laiko praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į liniją ar netinkama tvarka.

Nepaisant visų išvardytų požymių, svarbiausia – suprasti, kad autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai nėra blogi ar keisti. Jų elgesys atspindi jų pasaulio suvokimą, kuris gali būti kitoks nei daugumos. Juos reikėtų pažinti, stebėti jų reakcijas, poreikius, o ne stumti į „normalumo“ rėmus. Jeigu vaikas vengia bendravimo ar kartoja tuos pačius veiksmus, tai nebūtinai reiškia, kad nenori būti šalia. Greičiau tai rodo, kad jam reikia laiko ir saugios aplinkos, kurioje galėtų jaustis suprastas.

Labai svarbu sukurti vaikams saugų pasaulį, t. y. aiškią, stabilią kasdienybę, kurioje būtų kuo mažiau netikėtumų ir daugiau struktūros. Rutina, nuspėjamumas, švelnus bendravimas ir kantrybė leidžia jiems geriau prisitaikyti, išmokti naujų dalykų ir atsiskleisti. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, dažnai jaučia pasaulį labai intensyviai, todėl aplinkinių užduotis – parodyti, kad jie yra svarbūs, reikalingi ir priimami. Tik per rūpestį, šilumą ir supratimą galima padėti jiems augti, vystytis ir drąsiai žengti į pasaulį.