Hormoninė kontracepcija

Hormoninė kontracepcija – vienas populiariausių ir efektyviausių gimstamumo kontrolės metodų. Dažniausiai vartojamos sudėtinės kontraceptinės tabletės (SKT), kuriose derinami sintetiniai estrogenai ir progestinai. Jos skirtos ne tik nėštumo prevencijai, bet ir mėnesinių ciklo sutrikimams, endometriozei bei kai kurioms kitoms ginekologinėms būklėms gydyti. SKT veikia slopindama ovuliaciją. Be to, jos tirština gimdos kaklelio gleives, taip apsunkindamos spermatozoidų patekimą į gimdą, ir mažina endometriumo išvešėjimą, todėl apvaisintam kiaušinėliui tampa sunkiau įsitvirtinti.

SKT skirstomos į dvi grupes: vienfazės ir dvifazės. Vienfazės tabletės turi vienodą estrogenų ir progestinų kiekį, o daugiafazėse hormonų koncentracija yra skirtinga (tabletės suskirstytos į dvi ar tris grupes). Pastarosios tabletės užtikrina tikslesnę menstruacinio ciklo kontrolę nei vienfazės.

Sudėtinės kontraceptinės tabletės parenkamos individualiai, atsižvelgiant į jose esančių estrogenų ir progestinų rūšį bei jų dozes. Pirmiausiai skiriamos mažos estrogenų dozės.

Vartojant SKT yra sureguliuojamas mėnesinių ciklas, suvaldomas pavojingai gausus kraujavimas, lengviau suvaldomas skausmas.

Be to, šias tabletes galima nutraukti bet kuriuo metu (būtina pasitikslinti su gydytoju), o vaisingumas paprastai atsistato greitai. Žinoma, gali pasireikšti nepageidaujamos reakcijos, pavyzdžiui, neciklinis kraujavimas ar tepimas, pykinimas, krūtų jautrumas ar tempimo jausmas, galvos skausmai, o kartais – mėnesinių išnykimas. Dažniausiai šie šalutiniai poveikiai būna laikini ir praeina per pirmuosius 3 vartojimo mėnesius.

SKT nerekomenduojami moterims, sergančioms tromboembolinėmis ligomis, širdies ar smegenų kraujagyslių pažeidimais, kepenų ligomis ar turinčioms auglius. Taip pat nerekomenduojama turinčioms krūtų ar gimdos gleivinės piktybinius navikus, sunkią cukrinio diabeto formą. Rizikos veiksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti, – rūkymas, antsvoris ar nutukimas, padidėjęs arterinis kraujospūdis, nepalanki šeimos anamnezė (tromboembolijos atvejai, išeminė širdies liga ar insultai artimųjų tarpe).

Hormoninė kontracepcija gali būti vartojama ne tik tablečių pavidalu. Pastaruoju metu vis plačiau naudojami transderminiai pleistrai ir makšties kontraceptiniai žiedai. Jų veikimo mechanizmas toks pat, kaip ir sudėtinių kontraceptinių tablečių. Veikliosios medžiagos pro odą ar makšties gleivinę patenka tiesiai į kraujotaką.

Kontraceptinis pleistras paprastai klijuojamas ant nugaros, pilvo, žasto išorinės pusės arba sėdmenų. Jis keičiamas kas 7 dienas, iš viso 3 savaites iš eilės, po to daroma vienos savaitės pertrauka. Makšties žiedą moteris įsideda pati, paprastai ne vėliau kaip penktąją menstruacinio ciklo dieną, ir palieka 3 savaitėms. Po to daroma savaitės pertrauka, kurios metu vyksta kraujavimas. Kontraceptinio žiedo ir pleistro vartojimo indikacijos, veiksmingumas, šalutinis poveikis bei kontraindikacijos yra tokie patys kaip sudėtinių kontraceptinių tablečių. Pagrindinis jų privalumas – patogesnis vartojimas.

Dar viena kontraceptinių tablečių rūšis, kurių sudėtyje yra tik progestinai. Jos slopina ovuliaciją ir yra vartojamos kasdien, be pertraukų. Ši kontracepcijos forma tinka žindančioms moterims ir toms, kurios netoleruoja estrogenų.

Hormoninės kontracepcijos veiksmingumas priklauso nuo taisyklingo vartojimo. Netikslus SKT vartojimas yra viena dažniausių neplanuoto nėštumo priežasčių.

Skubi kontracepcija taikoma ypatingais atvejais, pavyzdžiui, po nesaugių lytinių santykių, plyšus prezervatyvui ar po prievartos. Tokiu atveju skiriamos specialios tabletės, kurios sutrikdo ovuliaciją, apsunkina apvaisinto kiaušinėlio implantaciją gimdoje bei slopina kiaušintakių peristaltiką.

Gimdos spiralės – ilgalaikis ir patikimas kontracepcijos metodas. Spiralės gaminamos iš plastiko arba metalo, jos gali būti padengtos variu arba išskirti progestinus. Vario spiralė slopina spermatozoidams judėjimą į kiaušintakius, trukdo apvaisinti kiaušinėlį ir jam įsitvirtinti gimdoje.

Spiralė į gimdą įvedama 3–7 mėnesinių ciklo dieną, po nėštumo nutraukimo ar praėjus maždaug 6 savaitėms po gimdymo. Pašalinus spiralę, vaisingumas greitai atsistato. Šis metodas dažniausiai rekomenduojamas gimdžiusioms moterims, kurios nori ilgalaikės kontracepcijos ir nenori ar negali naudoti hormoninių preparatų. Spiralių trūkumai: jos neapsaugo nuo lytiškai plintančių infekcijų, gali sukelti gausesnes ir skausmingesnes mėnesines, tarpmenstruacinį tepliojimą ar netikėtą iškritimą. Pagrindinės kontraindikacijos – lytinių organų piktybiniai navikai, įgimtos gimdos formos anomalijos ar augliai, dubens uždegiminės ligos, aktyvios lytinių takų infekcijos, nėštumas, neaiškios kilmės kraujavimas iš gimdos ar buvęs septinis abortas.

Hormoninę spiralę, išskiriančią progestiną, galima naudoti iki penkerių metų. Joje esantis levonorgestrelis sutirština gimdos kaklelio gleives, slopina endometriumo išvešėjimą ir gali veikti ovuliaciją. Ši spiralė įvedama pasibaigus mėnesinėms, praėjus maždaug 4 savaitėms po gimdymo, jei moteris nemaitina krūtimi, o jeigu maitina – po 6 savaičių.

Hormonines spirales galima rinktis, jei siekiama mažesnės hormonų koncentracijos kraujyje, pasireiškia nepageidaujamos reakcijos į estrogenus arba norima didesnio kontraceptinio veiksmingumo.

Be to, jog gali turėti gydomąjį poveikį esant endometriumui, menstruacijų ciklo sutrikimams ar gausiems kraujavimams. Tačiau šios spiralės, kaip ir vario, neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų ir gali iškristi. Kontraindikacijos iš esmės tokios pat kaip variu dengtų spiralių, tačiau jos netinka moterims, sergančioms kepenų ar širdies ligomis, turinčioms kraujo krešulių sutrikimų ir kitų sunkių sveikatos problemų.

Barjerinės kontraceptinės priemonės apsaugo nuo neplanuoto nėštumo, neleisdamos spermatozoidams patekti į gimdą. Taip pat gali sumažinti lytiškai plintančių infekcijų riziką. Šiai grupei priklauso:

• vyriški ir moteriški prezervatyvai;
• diafragmos;
• gimdos kaklelio gaubteliai;
• kontraceptinės kempinėlės;
• spermicidai.

Plačiausiai pasaulyje naudojami vyriški prezervatyvai. Šioms priemonėms nėra kontraindikacijų, jos prieinamos visiems ir nereikalauja gydytojo recepto. Barjerinė kontracepcija rekomenduojama kaip papildoma arba laikina apsauga žindymo laikotarpiu, praleidus kontraceptinės tabletės dozę, įtarus spiralės iškritimą ar derinant su natūraliais šeimos planavimo metodais.

Spermicidai – cheminės medžiagos žvakučių, tablečių ar kremo pavidalu, kurios dedamos į makštį prieš lytinį aktą. Jie trikdo spermatozoidų judėjimą arba juos naikina. Poveikis pasireiškia po 10–15 minučių ir išlieka apie 1 valandą.

Ilgalaikė chirurginė sterilizacija – tai savanoriška kontracepcijos priemonė, kai vyrams perrišami sėkliniai latakėliai, o moterims uždaromi arba blokuojami kiaušintakiai. Tokiu būdu užkertamas kelias apvaisinimui. Atkuriamosios operacijos ne visada gali būti sėkmingos.