Ką turime žinoti apie odą ir jos ligas?
Oda – sudėtingiausias ir kartu didžiausias žmogaus organas, atliekantis daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų. Ji veikia kaip gynybinė siena, sauganti organizmą nuo išorinių veiksnių, palaiko ryšį su aplinka ir nuolat prisitaiko prie jos pokyčių. Odos veiklą reguliuoja centrinė nervų sistema ir endokrininės liaukos, užtikrinančios jos darnų darbą. Svarbiausios odos atliekamos funkcijos – apsauginė-barjerinė, imunologinė, termoreguliacinė, medžiagų apykaitos, rezorbcinė, sekrecinė, jutiminė ir estetinė-fenotipinė.
Sveikos odos paviršių dengia apsauginė hidrolipidinė plėvelė, dar vadinama odos mantija. Ji sudaryta iš lipidų, prakaito, įvairių rūgščių ir suteikia odai rūgštinę pH terpę, apsaugo nuo pernelyg didelio išsausėjimo, riboją patogeninių mikroorganizmų dauginimąsi bei sumažina kitų žalingų aplinkos veiksnių poveikį.
Kai ši apsauginė funkcija sutrinka (dėl vidinių ar išorinių priežasčių), gali išsivystyti įvairūs odos ar gleivinių sutrikimai. Pavyzdžiui, šaltuoju sezonu, prasidėjus šildymui ar naudojant oro kondicionierių, oda dažnai praranda drėgmę. Jei yra genetinis polinkis į sausumą, oda dar labiau išsausėja, parausta, pradeda niežėti, todėl gali kilti uždegimas. Hidrolipidinę plėvelę pažeidžia ir dažnas maudymasis, ir šarminių muilų naudojimas. Svarbu žinoti, kad daug rimtų organizmo ligų sutrikdo normalų odos funkcionavimą. Ne veltui sakoma, kad oda yra žmogaus sveikatos atspindys.
Odos ligos itin dažnos – Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, beveik penktadalį visų apsilankymų pas šeimos gydytoją sudaro pacientų skundai dėl odos problemų. Tai nenuostabu, nes pasaulinėje medicinos literatūroje aprašyta daugiau nei 2000 įvairių odos ligų.
Odos ligas gali sukelti tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Dažniausiai jų atsiradimą lemia kelių provokuojančių priežasčių derinys.
- Prie išorinių veiksnių priskiriami fiziniai dirgikliai (mechaniniai pažeidimai, temperatūros pokyčiai, ultravioletinė ar kita spinduliuotė), cheminės medžiagos, su kuriomis susiduriama darbe ar buityje, virusai, bakterijos, grybeliai, pirmuonys, augaliniai ir gyvuliniai parazitai. Reikšmingą vaidmenį atlieka ir sezoniškumas, pavyzdžiui, tokios ligos kaip egzema ar žvynelinė dažniau paūmėja šaltuoju metų laiku (rudenį, žiemą, pavasarį), o vasarą ligos eiga dažnai pagerėja, todėl bėrimai visai išnyksta.
- Vidinių veiksnių spektras dar platesnis. Odos sveikatą gali paveikti infekcijos, uždegiminiai procesai, apsinuodijimai, įvairios vidaus organų ligos, sutrikusi medžiagų apykaita, neuroendokrininiai sutrikimai, organizmo imunologinio reaktyvumo pokyčiai ar genetiniai veiksniai. Svarbi ir psichologinė būsena – nervinė įtampa bei jautrumas stresui dažnai prisideda prie odos problemų. Prie lėtinių ligų paūmėjimo gali prisidėti ir žalingi įpročiai, tokie kaip rūkymas ar gausus alkoholio vartojimas.
Kadangi dauguma odos ligų pasižymi uždegiminiais procesais, didelę reikšmę turi tinkama higiena ir nuosekli priežiūra. Jei yra genetinis polinkis į odos sausumą, naudojant netinkamas higienos priemones ar pažeidžiant apsauginę hidrolipidinę plėvelę, oda tampa mažiau atspari išoriniams veiksniams. Visa tai sudaro palankias sąlygas uždegimui.
Pastarąjį dešimtmetį išsivysčiusiose šalyse sparčiai daugėjo alerginių ir onkologinių odos ligų, o mažiau išsivysčiusiuose regionuose vis dar dominuoja infekcinės odos ligos, neretai lemiančios ir mirtingumą. Vis dažniau pabrėžiama žalinga ultravioletinių (UV) spindulių įtaka, siejama su netinkamu elgesiu saulėje – besaikiu deginimusi paplūdimiuose ar soliariumuose.
Svarbu suprasti, kad odos įdegis tėra apsauginė organizmo reakcija į saulės spindulius. Pats įdegis po kelių mėnesių išnyksta, tačiau UV spindulių padaryta žala gilesniems odos sluoksniams išlieka daug ilgiau. Dėl jų poveikio oda greičiau sausėja, pleiskanoja, todėl anksti formuojasi raukšlės ir pigmentinės dėmės. Ilgainiui gali atsirasti apgamai, gerybiniai odos navikai ar net melanoma. Pavojingiausi yra stiprūs nudegimai iki pūslių, ypač vaikystėje. Moksliniais duomenimis, apie 80 proc. saulės sukeltų odos pažeidimų susiformuoja iki 18 metų, o jų pasekmės išryškėja tik po kelių dešimtmečių.
Nors saulė pagerina nuotaiką ir bendrą savijautą, UV spinduliai silpnina imunitetą, gali paskatinti infekcijų, pavyzdžiui, pūslelinės, suaktyvėjimą. Didžiausias pavojus slypi tame, kad neigiami pokyčiai odoje vystosi nepastebimai ir yra negrįžtami. Pastaraisiais metais odos vėžys vis dažniau diagnozuojamas jauniems žmonėms.
Vyresnio amžiaus asmenims bėrimai dažnai siejami su lėtinėmis sisteminėmis ligomis ar gausiai vartojamais medikamentais. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai tiksli odos ligos priežastis taip ir nebūna nustatoma.
