Kaip prižiūrėti nubrozdinimus ir žaizdas?

Nubrozdinimai

Nubrozdinimai – tai viršutinio odos (epidermio) sluoksnio pažeidimas, atsirandantis dėl trinties į šiurkštų paviršių. Šiai traumai būdingas nežymus, rasojantis kraujavimas ir skausmas.

Nubrozdinimai – vieni dažniausių buitinių ar darbo traumų. Dažniausiai jie įvyksta neatsargiai judant, krentant ar kontaktuojant su šiurkščiais paviršiais. Kadangi tai nedidelės traumos, žmonės į gydymo įstaigas dažniausiai nesikreipia, todėl didelė dalis tokių sužalojimų lieka neregistruoti.

Paviršinis odos pažeidimas atsiranda, kai oda trinama ar braukiama į kietą, šiurkštų paviršių. Priklausomai nuo trinties jėgos ir greičio, nubrozdinimas gali būti paviršinis arba gilesnis.

Iškart po traumos jaučiamas vidutinio stiprumo skausmas, pažeistoje vietoje pasirodo nedidelis, paviršinis kraujavimas. Netrukus aplink žaizdą atsiranda paraudimas ir nedidelis patinimas. Kai kraujavimas sustoja, žaizdos paviršius pasidengia rausvu, sausu šašu.

Diagnozuoti nubrozdinimą nesudėtinga. Svarbu įvertinti, kokiomis aplinkybėmis įvyko trauma, koks buvo traumuojantis paviršius (švarus ar užterštas) ir ar sužeidimas paviršinis, ar gilesnis. Taip pat reikėtų pasitikrinti, ar yra atlikta stabligės profilaktika – tai svarbu esant atviriems odos pažeidimams. Jei kyla įtarimų, kad sužaloti ir giliau esantys audiniai (pavyzdžiui, raumenys, sausgyslės ar net kaulai), gali prireikti papildomų tyrimų, pavyzdžiui, ultragarsinio minkštųjų audinių tyrimo arba rentgeno (įtariant kaulo lūžį).

Nubrozdintos odos kraujavimas dažniausiai būna nestiprus ir sustoja savaime. Jei kraujavimas vis tiek tęsiasi, galima švelniai prispausti sužeistą vietą steriliu, minkštu tvarsčiu ir palaikyti apie 30 minučių. Svarbu per dažnai netikrinti, ar kraujas jau sustojo, nes pakartotinai nuimant tvarstį galima pažeisti besiformuojantį žaizdos šašą ir paskatinti kraujavimą. Nubrozdintą vietą būtina saugoti nuo nešvarumų – neliesti neplautomis rankomis, neleisti kontaktuoti su purvinais drabužiais, avalyne ar kitais daiktais. Jei žaizda nėra stipriai užteršta, pakanka dezinfekuoti tik aplinkinę sveiką odą. Rekomenduojama naudoti antibiotinį tepalą žaizdai, tuomet uždengti sterilia servetėle ar bintu. Tokį tepalą turi skirti gydytojas esant infekcijai. Žaizdų, kurios neturi infekcijos požymių su antibiotiniu tepalu tepti nereikia. Jei sužeidimo vieta maža – pakanka sterilios pleistro juostelės. Tvarstis padeda apsaugoti žaizdą nuo infekcijos ir purvo.

Jeigu žaizda užteršta žemėmis, smėliu, rūdimis ar kitomis nešvarumų dalelėmis, ją būtina nuplauti švariu vandeniu, švelniai pašalinant matomus nešvarumus. Svarbu nenaudoti muilo ar kitų ploviklių, nes jie gali sudirginti pažeistą odą ir sulėtinti gijimą. Kai nubrozdinimas pradeda gyti ir pasidengia sausu šašu, žaizdą rekomenduojama laikyti atvirą, nes tai leidžia odai kvėpuoti ir pagreitina gijimo procesą. Jei nubrozdinimo vietą skauda, galima išgerti nereceptinių vaistų nuo skausmo.

Medikai rekomenduoja nuo stabligės skiepytis kas 10 metų. Tai itin svarbu įvykus bet kokiam odos sužalojimui. Jei nubrozdinimo plotas yra didelis, žaizda gili ar joje liko nešvarumų, ypač žemės, smėlio ar rūdžių, būtina įvertinti, kada paskutinį kartą buvote skiepyti. Jeigu paskutinė stabligės vakcina buvo suleista daugiau kaip prieš penkerius metus, rekomenduojama per 48 valandas kreiptis į gydytoją.

Žaizdos

Žaizda – tai odos ir gleivinės vientisumo pažeidimas, kuris dažnai gali apimti ir gilesnius audinius. Tai viena iš dažniausių traumų, galinčių nutikti buityje, darbe, gamtoje ar bet kurioje kitoje netikėtoje situacijoje. Kasdien įvyksta šimtai tokių sužalojimų, tačiau tikslus jų skaičius nežinomas, nes dėl lengvesnių žaizdų, pavyzdžiui, pjautinių, muštinių ar nubrozdinimų, žmonės dažnai į gydymo įstaigas nesikreipia.

Dažniausios žaizdų priežastys – neatsargus elgesys su aštriais, kertančiais, plėšiančiais, duriančiais ar net šaunančiais daiktais. Dažnai susižeidžiama ir griūnant. Žaizdą paprastai lydi skausmas, kraujuojantis odos ar gleivinės plyšimas, o stipresnės traumos atveju – ryškus kraujavimas.

Žaizdos atpažinimas paprastai nesudėtingas. Svarbiausia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis įvyko sužalojimas, koks daiktas jį sukėlė ir ar žaizda galėjo būti užkrėsta. Taip pat svarbu žinoti, ar anksčiau yra buvę panašių sužalojimų ir ar buvo atlikta stabligės profilaktika.

Apžiūros metu gydytojas įvertina žaizdos kraštus, jų pobūdis leidžia preliminariai nustatyti, kokiu daiktu buvo padaryta žala.

• Pjautinė žaizda – lygių, taisyklingų kraštų ir gausiai kraujuojanti;
• Kirstinė žaizda – lygių, bet suspaustų kraštų ir gausiai kraujuojanti;
• Muštinė žaizda – nelygių, traiškytų ir suspaustų kraštų, negausiai kraujuojanti;
• Durtinė žaizda – siaura, gili, lygių kraštų ir atitinka duriamo objekto formą, kraujavimas dažniausiai nėra gausus;
• Kąstinė žaizda – nelygių, suspaustų kraštų, silpnai kraujuojanti (dažnai matyti įkandimo žymės);
• Šautinė žaizda – primena skylutę su sumuštais, nubrozdintais, tamsesniais kraštais. Šiuo atveju priešingoje pusėje gali būti išėjimo anga, kurios kraštai būna išdraskyti ir platesni (iš kanalo srūva kraujas).

Kartais pasitaiko kombinuoto tipo žaizdų, pavyzdžiui, kąstinės-plėštinės, trintinės-plėštinės, durtinės-pjautinės. Norint tiksliau įvertinti žaizdą, ji nuskausminama ir apžiūrima naudojant specialius chirurginius instrumentus. Jeigu žaizda yra gili (pavyzdžiui, durtinė, kirstinė ar šautinė), gali prireikti papildomų tyrimų, pavyzdžiui, ultragarsinio, rentgenologinio (rentgeno, kompiuterinės tomografijos), magnetinio rezonanso ar kitų.

Nedideles pjautines žaizdas, padarytas švariais, aštriais instrumentais, dažniausiai galima gydyti namuose. Žaizdos kraštus reikia patepti dezinfekuojančiu tirpalu: jį tepkite ant odos aplink žaizdą, tačiau jokiu būdu nepilkite tiesiai ant žaizdos vietos, nes gali  sudirginti audinius ar sukelti cheminį nudegimą. Iš žaizdos tekantis kraujas padeda natūraliai ją išvalyti. Norint sustabdyti kraujavimą, žaizdos kraštus reikėtų suglausti ir prispausti steriliu tvarsčiu, o šį laikyti 20–30 minučių. Tvarstis apsaugo žaizdą nuo infekcijos ir nešvarumų. Kol kraštai visiškai nesugyja, tvarsčio nereikėtų dažnai nuiminėti. Keičiant jį, visada nuimkite pagal žaizdos kraštų kryptį, kad nepažeistumėte gyjančių audinių.

Nors mažos, tačiau veido ir galvos žaizdos dažnai kraujuoja stipriai, ypač iš plaukuotosios galvos dalies, nes ten kraujagyslės susitraukia prasčiau. Tokiu atveju žaizdą reikėtų stipriai prispausti steriliu ar švariu audeklu ir palaikyti apie 10–15 minučių. Jei kraujas prasiskverbia pro tvarstį, papildomai uždėkite storesnį sluoksnį ir stipriau suspauskite. Jeigu žaizda yra galūnėje, pakelkite ranką ar koją virš širdies lygio – taip kraujavimas sustos greičiau. Jeigu taikant minėtas priemones kraujavimas nesustoja per 15 minučių arba atsiranda kitų rizikos veiksnių, būtina kreiptis į gydymo įstaigą. Į gydytoją taip pat vertėtų kreiptis, jeigu:

• nepavyksta sustabdyti kraujavimo, nors šis nėra intensyvus;
• žaizda yra didelė, gili ar yra veide;
• yra kąstinė žaizda (žmogaus, gyvūno ar laukinio žvėries);
• žaizda padaryta nešvariu, surūdijusiu daiktu (pvz., viniu, kabliuku, peiliu ir pan.);
• žaizdoje liko svetimkūnis (pvz., metalas, medis, plastikas, stiklas);
• nuo paskutinio stabligės skiepo praėjo daugiau kaip 10 metų.

Taip pat profesionali pagalba reikalinga, jei žaizda yra muštinė, durtinė, plėštinė, traiškytinė, šautinės ar susiformavo pėdose. Šios žaizdos dažnai būna užterštos ir gali lengvai infekuotis. Gydytojas apžiūrės žaizdą, įvertins jos užterštumo laipsnį ir, jeigu prireiks, paskirs antibakterinį gydymą, vaistus nuo skausmo bei suplanuos žaizdos perrišimus.