Pirmosios naujagimio dienos namuose

Pirmąją savaitę po gimimo kūdikis turi priprasti prie naujos aplinkos, t. y. šviesos, garsų ir gyvenimo šalia mamos. Tėvams svarbu stebėti mažylio elgesį, nors daugelis dalykų, pavyzdžiui, žagsėjimas ar čiaudulys, yra visiškai normalūs ir nereikalauja gydymo. Prisitaikymo laikotarpiu gali pasireikšti laikinos būklės, kurios dažnai gali sukelti nerimą jauniems tėveliams.

Svorio sumažėjimas. Pirmosiomis dienomis naujagimio svoris sumažėja, nes netenkama daug skysčių, nei gaunama su motinos pienu. Vanduo pasišalina kvėpuojant, pro odą, su šlapimu ir išmatomis. Dažniausiai 3–4 dieną svoris būna sumažėjęs apie 5–10 %, tačiau vėliau jis ima didėti ir antrosios savaitės pabaigoje kūdikis dažniausiai sveria tiek pat, kiek gimdamas.

Termoreguliacijos problemos. Naujagimio kūno temperatūra labai priklauso nuo aplinkos, todėl jis gali greitai atšalti ar perkaisti. Tėvai turėtų būti atidūs ir tinkamai aprengti bei apkloti kūdikį. Kartais dėl perkaitimo ar skysčių trūkumo 3–5 dieną gali pasireikšti vadinamoji pereinamoji hipertermija. Tokiu atveju kūno temperatūra gali pakilti iki 38,5–39,5°C ir daugiau. Mažylis tampa neramus, daug geria, išsausėja burnos gleivinė, didėja deguonies poreikis. Tokiu atveju kūdikį reikia išvystyti, nurengti. Odą galima švelniai patrinti drungnu vandeniu ar 50° spiritu. Jei temperatūra nemažėja, gali būti skiriamas paracetamolis (apie 20 mg/kg) per burną arba žvakutės pavidalo. Visais atvejais, kai naujagimis karščiuoja, būtina pasitarti su vaikų gydytoju.

Odos pokyčiai. Dauguma naujagimių gimsta su paraudusia oda, padengta balkšvai riebiu sluoksniu, primenančiu varškę. Ant kaktos, viršutinių vokų ir pakaušio srityje neretai matomos rausvos dėmelės, vadinamos „gandro žnybiu“, arba „angelo pabučiavimu“. Jos nėra pavojingos ir paprastai išnyksta per pirmuosius gyvenimo metus.

Praeinanti gelta. Po kelių dienų kūdikio oda iš rausvos tampa gelsva. Dažniausiai 3–4 parą bilirubino kiekis kraujyje pasiekia didžiausią reikšmę (170–255 µmol/l), o pati gelta išnyksta savaime maždaug po 2 savaičių. Tokia būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta.

Kartais gelta užsitęsia ilgiau ir vadinama motinos pieno gelta. Jos priežastys nėra visiškai aiškios,  manoma, kad tam tikros medžiagos motinos piene gali sulėtinti bilirubino apykaitą. Ši gelta gali trukti kelias savaites ar net mėnesius. Bilirubino koncentracija dažniausiai būna 170–340 µmol/l, o pikas pasiekiamas 10–15 dieną, po to rodikliai pamažu mažėja. Nors laikinai nutraukus žindymą bilirubino kiekis mažėja greičiau, paprastai rekomenduojama žindymo nenutraukti. Esant aukštesniems bilirubino rodikliams (>306 µmol/l), gali būti taikoma fototerapija. Tokia gelta nėra pavojinga, nesusijusi su encefalopatijos rizika ir dažnai pasikartoja vėlesnių nėštumų metu.

Visada būtina kreiptis į gydytoją, jeigu naujagimio gelta nepraeina per 14 dienų. Svarbu stebėti, kaip kūdikis žinda, miega, kokia jo šlapimo ir išmatų spalva. Visi pastebėjimai turi būti perduoti vaikų gydytojui.

Toksinė naujagimio eritema. Kartais naujagimių oda pleiskanoja, o 2–3-parą ant veido, liemens, sėdmenų ar galūnių gali atsirasti įvairaus dydžio rausvų dėmių su gelsvais mazgeliais. Ši būklė nėra pavojinga ir paprastai išnyksta savaime po 2–3 dienų.

Hormonų pokyčiai. Dėl motinos hormonų, patekusių į kūdikio organizmą per placentą ir su motinos pienu, pirmąją savaitę gali pasireikšti laikini pokyčiai.

• Tiek berniukams, tiek mergaitėms 7–8 dieną gali padidėti krūtys, išsiskirti į pieną panašus skystis („laumės pienas“). Tai – naujagimių mastopatija. Skirtingai nei pūlinio mastito atveju, krūtys padidėja simetriškai, nėra skausmingos, o oda neparausta. Ši būklė praeina savaime.
• Mergaitėms pirmą savaitę gali pasireikšti balkšvų gleivių išskyros iš makšties, vadinamos deskvamaciniu vulvovaginitu. 5–8 dieną gali pasirodyti nedidelis kraujavimas (0,5–1 ml), kuris trunka 1–3 dienas. Tai natūralus fiziologinis reiškinys, kuris taip pat praeina savaime.
• Dėl aktyvios riebalinių liaukų veiklos pirmosiomis savaitėmis gali užsikimšti liaukų latakai. Dėl to 60–80 % ant naujagimių nosies sparnelių, kaktos ar smakro atsiranda smulkių (1–2 mm) baltai gelsvų mazgelių. Jie nėra pavojingi ir paprastai išnyksta savaime po 2 savaičių.

Pereinamoji inkstų funkcija. Per pirmąsias 12 valandų šlapinasi tik apie du trečdaliai išnešiotų sveikų naujagimių, o 8–10 % pirmą kartą pasišlapina tik antrąją parą. Pirmąją savaitę su šlapimu išsiskiria daug šlapimo rūgšties, todėl 3–4 gyvenimo dieną gali pasirodyti drumstas, gelsvai rausvas šlapimas, ant vystyklo lieka oranžinės nuosėdos. Tai – šlapimo rūgšties kristalai. Po kelių dienų šlapimas tampa skaidrus.

Pereinamoji žarnyno veikla. Pirmąsias 2–3 paras naujagimis tuštinasi mekonijumi (tirštos, tamsiai žalios, tąsios išmatos). Vėliau, 2–4 dienas, išmatos būna „pereinamosios“, t. y. skystos, nehomogeniškos, jose gali būti gleivių, baltų ar žalsvų gumulėlių. Dar po kelių dienų jos tampa geltonos, vientisos, primenančios košę. Paprastai naujagimis tuštinasi po kiekvieno žindymo.

Pereinami kraujo sudėties pokyčiai. Naujagimio kraujo rodikliai priklauso nuo nėštumo trukmės ir natūraliai svyruoja. Išnešioto kūdikio hemoglobino koncentracija pirmąją parą paprastai siekia 150–200 g/l, o neišnešiotų naujagimių – 140–170 g/l.