Priklausomybė nuo stimuliuojančių medžiagų

Amfetamino tipo stimuliuojančios medžiagos

Prie šios grupės priskiriamas amfetaminas, metamfetaminas ir MDMA. Kaip ir heroinas, tai yra narkotinės medžiagos, kurių vartojimas ir platinimas yra draudžiamas. Haliucinogeniniam poveikiui priskiriamas MDMA (ekstazis) ir kitos panašios cheminės medžiagos, kurios veikia kitaip nei įprastas amfetaminas.

Amfetaminas dažniausiai būna gelsvai baltos ar šviesiai rudos spalvos, miltelių pavidalo. Jį galima vartoti įvairiais būdais – gerti (miltelių ar tablečių forma), įkvėpti per nosį, rūkyti arba tirpalą leisti į veną. Dažniausiai ši medžiaga vartojama vakarėliuose ar naktiniuose klubuose tablečių ar miltelių forma. Amfetaminas veikia centrinę nervų sistemą, panašiai kaip organizme gaminamas adrenalinas. Net ir nedidelės dozės gali išprovokuoti psichozei būdingus simptomus, pavyzdžiui:

• nerimą;
• jaudulį;
• baimę;
• panikos priepuolius;
• nepagrįstą įtarumą.

Kai kuriais atvejais pasireiškia kliedesiai, iliuzijos ar haliucinacijos. Paranoidinė psichozė atsiranda ne tik dėl paties narkotiko poveikio, bet ir dėl ilgalaikės nemigos. Be to, netinkama mityba ir vitaminų stoka dar labiau silpnina organizmą bei mažina atsparumą infekcijoms. Naudojant nesterilius švirkštus, kyla rizika užsikrėsti hepatitu B ar C ir ŽIV. Dėl narkotiko sukeliamo elgesio pokyčių gali padidėti ir lytiniu keliu plintančių ligų rizika. Ilgainiui amfetamino vartojimas keičia žmogaus asmenybę. Žmogui, vartojančiam narkotines medžiagas, mažėja pasitikėjimas savimi, atsiranda nuolatinis nerimas, prastėja judesių koordinacija. Priklausomybę turintys žmonės kartais ima vartoti ir priešingą poveikį turinčias medžiagas, pavyzdžiui, alkoholį ar raminamuosius. Tai gali dar labiau padidinti priklausomybės riziką.

Asmenys, nustoję vartoti amfetaminą, išvengia stipraus fizinio abstinencijos sindromo ir nejaučia „laužymo“. Vis dėlto juos kamuoja stiprus nuovargis, didelis alkis, miego sutrikimai, depresinė nuotaika. Psichologinis potraukis gali išlikti dar ilgai.

Perdozavus amfetamino, gali pasireikšti:

• stiprūs raumenų skausmai;
• padažnėjęs pulsas;
• pakilusi kūno temperatūra.

Sunkiais atvejais pasireiškia traukuliai, koma ir mirtis, kuri gali ištikti dėl smegenų kraujagyslių nepakankamumo, širdies veiklos sutrikimų ar hipertermijos. Itin pavojingos yra amfetamino injekcijos, nes jų vartojimas dažniausiai baigiasi mirtimi. Reikia pabrėžti, kad mirtį gali lemti ne tik pats narkotikas ar jo perdozavimas, bet ir nelaimingi atsitikimai ar net savižudybės.

Kokainas

Kokainas – augalinės kilmės narkotinė medžiaga, išgaunama iš šiltuose kraštuose augančio kokamedžio lapų. Jo rūkomoji forma vadinama kreku. Tai baltos, gelsvos arba pilkšvos spalvos kristalai, kurie dažnai rūkomi maišant su tabaku ar marihuana.

Grynasis kokainas (kokaino hidrochloridas) – balti, pudrą primenantys kartaus skonio milteliai. Kokainas dažnai vadinamas „sniegu“, „ledu“ ar „koksu“. Milteliai gali būti maišomi tiek su neveikliosiomis (pvz., cukraus pudra), tiek su veikliosiomis (pvz., amfetaminu) medžiagomis. Kokaino milteliai dažniausiai vartojami įkvepiant per nosį. Tokiu būdu apie 30–40 % dozės patenka tiesiai į kraują, o poveikis pasireiškia labai greitai.

Kokainas sukelia stiprią psichologinę priklausomybę. Euforijai pasiekti reikia vis didesnių dozių, nes formuojasi tolerancija. Pavartojus kokaino, suaktyvėja širdies veikla, pagreitėja kvėpavimas, pakyla temperatūra, pagausėja prakaitavimas ir išsiplečia akių vyzdžiai. Ilgainiui pradeda trikti miegas, judesių koordinacija, didėja nervingumas, juntamas nuolatinis nuovargis. Dažnas kokaino įtraukimas per nosį pažeidžia nosies ir kvėpavimo takų gleivinę, gali išsivystyti lėtinis uždegimas. Kaip ir vartojant amfetaminą, gali atsirasti baimės jausmas, persekiojimo manija, ūmi psichozė. Perdozavimas pasireiškia traukuliais, širdies ritmo ir kvėpavimo sutrikimais, kurie gali baigtis mirtimi.

Haliucinogenai

Haliucinogenai gali būti natūralios arba sintetinės kilmės. Prie gamtinių priskiriamas psilocibinas, esantis vadinamuosiuose „magiškuose grybuose“, kurie dažniausiai vartojami žali arba džiovinti. Iš sintetinių haliucinogenų plačiausiai paplitęs LSD (lizerginės rūgšties darinys). Paprastai jis vartojamas mažų popierėlių pavidalu, kurie būna įmirkyti narkotine medžiaga ir prispaudžiami prie burnos gleivinės. Tokie popierėliai dažnai būna pažymėti įvairiais piešiniais ar simboliais.

LSD poveikis labai priklauso nuo žmogaus nuotaikos, situacijos ir aplinkos, kurioje jis vartojamas. Ši medžiaga iškreipia realybės suvokimą, sukelia laikinus regos, klausos ir kitų pojūčių pakitimus, vadinamus „kelione“. Spalvos atrodo ryškesnės, garsai – intensyvesni, o įprasti daiktai gali įgauti netikėtų pavidalų. Tokia patirtis gali būti maloni, bet kartais – sukelti nerimą, baimę. Nemaloni patirtis vadinama „bloga kelione“. Svarbu pabrėžti, kad haliucinacijų pobūdis priklauso ne tik nuo pačios medžiagos, bet ir nuo asmens psichologinės būsenos bei aplinkos, ar ji yra saugi, pažįstama. LSD sukeltos haliucinacijos panašios į patiriamas sergant psichikos ligomis. Be to, nors poveikis trunka ribotą laiką, haliucinacijos ar išgyvenimai gali pasikartoti net ir ilgai nevartojus šios medžiagos.

Lakiosios medžiagos

Lakiosios medžiagos – tai tirpikliai, klijai, lakai, žiebtuvėlių dujos (butanas, propanas), sausieji ir dėmių valikliai, benzinas. Dažniausiai jos vartojamos įkvepiant jų garus, pavyzdžiui, suvilgius audinio gabalėlį ir jį pridėjus prie burnos ar nosies. Jų poveikis panašus į alkoholio sukeltą apsvaigimą. Iš pradžių juntama euforija, malonumo pojūtis, paaštrėja spalvų, šviesos ir garsų suvokimas, atsiranda vaizdinių, tačiau kartu prastėja orientacija. Vėliau poveikis pereina į slopinimą, galimas net sąmonės netekimas. Prie nuolatinio lakiųjų medžiagų įkvėpimo vystosi įprotis, formuojasi psichologinė priklausomybė. Šios medžiagos toksiškai veikia smegenis ir gali pažeisti vidaus organus. Be to, didėja nelaimingų atsitikimų rizika – dažnai pasitaiko nudegimų, uždusimų ar kitų traumų. Žmogus, dažnai uostantis lakiąsias medžiagas, tampa dirglesnis, nerimastingas. Gali prastėti jo emocinė būsena ir bendras elgesys.

Raminamieji ir migdomieji vaistai

Dažniausi vartojami raminamieji vaistai, pavyzdžiui, diazepamas, nitrazepamas, įvairūs benzodiazepinai bei panašios medžiagos. Reguliariai vartojant, organizmas pamažu prie to pripranta, todėl norint pasiekti tą patį poveikį prireikia vis didesnių dozių. Išsivysčius tolerancijai benzodiazepinams, didėja ir atsparumas alkoholiui. Ilgalaikis ir nekontroliuojamas vartojimas kelia priklausomybės riziką. Kai kurie raminamieji, švirkščiami į veną, gali slopinti kvėpavimą ir kelti pavojų gyvybei. Nutraukus įprastas dozes, atsiranda stiprūs abstinencijos simptomai:

• nerimas;
• baimės priepuoliai;
• panika;
• nemiga;
• traukuliai.

Abstinencijos sindromas, susijęs su raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimu, laikomas pavojingesniu nei nuo heroino. Negydoma būklė gali baigtis mirtimi. Norint gydyti abstinencijos sindromą ir siekiant saugaus organizmo prisitaikymo, būtina pamažu mažinti vaistų dozes.

Šiame straipsnyje pateikiama informacija yra skirta tik edukaciniams tikslams. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas daro rimtą žalą žmogaus sveikatai, gali sukelti priklausomybę ir yra draudžiamas Lietuvos Respublikos įstatymais.