Priklausomybės sindromo gydymas

Priklausomybės sindromo gydymo principai šiuo metu prilyginami kitų lėtinių ligų gydymui, tokių kaip hipertenzija, bronchinė astma ar cukrinis diabetas. Minėtos ligos yra gerai ištirtos, todėl aišku, kad gydymo sėkmę lemia nuolatinis paciento kontaktas su specialistais (gydytojo konsultacijos, tyrimai) ir elgesio pokyčiai. Nors tokios ligos nebūtinai baigiasi mirtimi, atkryčių galima išvengti laikantis gydytojų rekomendacijų. Dažniausiai patariama koreguoti mitybą, didinti fizinį aktyvumą, reguliariai atlikti tyrimus ir atsakingai vartoti paskirtus vaistus.

Kaip ir kitoms lėtinėms ligoms, priklausomybėms būdingi atkryčiai. Jie yra pakankamai dažni ir neturėtų būti vertinami kaip nesėkmė. Veikiau tai yra kaip signalas, įspėjantis koreguoti planą.

Kadangi priklausomybės sindromą lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai, veiksminga pagalba apima visas šias sritis. Gydymas derinamas su psichologine ir socialine parama.

Pirmasis gydymo žingsnis – gydytojo psichiatro konsultacija, kurios metu įvertinama paciento būklė ir nustatoma diagnozė. Prieš pradedant patį priklausomybės ligų gydymą, būtina nutraukti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Kartais toks nutraukimas gali lemti ūmių, net gyvybei pavojingų simptomų atsiradimą, pavyzdžiui, esant priklausomybei nuo alkoholio. Tokiais atvejais reikalingi medikamentai simptomams slopinti. Šis etapas dar vadinamas abstinencijos gydymu, arba detoksikacija.

Atsižvelgiant į abstinencijos simptomų stiprumą ir artimųjų paramą, gydymas gali būti atliekamas ambulatoriškai (psichikos sveikatos centruose) arba stacionare (psichiatrijos ligoninėse, priklausomybės ligų centruose). Paprastai abstinencijos gydymas trunka 5–20 dienų. Šis laikotarpis yra tinkamiausias metas kartu su pacientu sudaryti tolimesnio tęstinio gydymo planą. Vien abstinencijos gydymas nėra pakankamai veiksmingas. Jei po jo nėra sudaromas tolimesnio gydymo planas, per kelias dienas ar savaites dažniausiai įvyksta atkrytis.

Kaip ir kitų lėtinių ligų atvejais (cukrinio diabeto, bronchinės astmos ar hipertenzijos), taip ir gydant priklausomybes, nėra vieno „stebuklingo“ vaisto, galinčio akimirksniu viską išspręsti. Svarbiausia – nuosekliai dirbti su specialistais, mokytis keisti elgesį, įpročius bei aplinką, kad būtų galima išvengti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Taip pat svarbu turėti aiškų planą, kaip elgtis atkryčio metu. Net ir skiriant medikamentus, būtinas psichologinės bei socialinės pagalbos planas, kurį pacientas kartu su specialistais reguliariai peržiūri ir vertina jo veiksmingumą.

Sėkmingo gydymo tikimybė didėja, kai pacientas:

• ima geriau suprasti savo priklausomybės simptomus;
• suvokia ligos eigą;
• dalyvauja grupiniuose susitikimuose su psichiatru, psichologu ar socialiniu darbuotoju.

Labai svarbus ir šeimos įsitraukimas bei nuolatinis kontaktas su specialistais. Minimalus rekomenduojamas gydymo laikotarpis – ne trumpesnis nei 3 mėnesiai, nes tik per tokį laiko tarpą galima pasiekti realius elgesio pokyčius. Vieni žmonės geba išsiugdyti naujus įpročius per kelis mėnesius ar metus, tačiau daugeliui reikalinga ilgalaikė ir nuolatinė pagalba.

Pagalba Lietuvoje teikiama savivaldybių psichikos sveikatos centruose, kuriuose dirba patyrę savo srities specialistai. Svarbią reikšmę turi ir savipagalbos grupės (pavyzdžiui, „anoniminių alkoholikų“, „anoniminių narkomanų“), kurios yra nemokamos, padeda palaikyti elgesio pokyčius ir suteikia saugią aplinką. Jei namuose aplinka nepalanki (vartojamas alkoholis ar narkotinės medžiagos) ar asmuo patiria didelę socialinę dezadaptaciją, tikslinga ilgalaikė reabilitacija specializuotuose centruose. Juose teikiama psichologinė ir socialinė pagalba, o apgyvendinimas gali trukti nuo 8 iki 14 mėnesių.

Priklausomybė nuo nikotino. Pasitaręs su pacientu, gydytojas gali skirti pakaitinę terapiją nikotino preparatais (pavyzdžiui, pleistrais, kramtomąja guma ar aerozoliu). Taip pat gali būti taikomas potraukį mažinantis gydymas bupropiono tabletėmis. Svarbu šiuos vaistus vartoti pakankamai ilgai ir nuolat konsultuotis su specialistais, kad gydymas būtų veiksmingas.

Priklausomybė nuo alkoholio. Šiai priklausomybei gydyti taikomi medikamentai, tokie kaip disulfiramas ar naltreksonas. Disulfiramas įjautrina organizmą alkoholiui – išgėrus net nedidelį kiekį gali pasireikšti stipri reakcija (veido paraudimas, pykinimas, kraujospūdžio sumažėjimas). Šis vaistas tiesiogiai nemažina potraukio alkoholiui, tačiau reguliariai vartojant žymiai sumažėja atkryčio tikimybė. Naltreksonas padeda geriau kontroliuoti alkoholio vartojimą tiems, kurie vis dar vartoja alkoholį. Jis skiriamas ilgesniam laikotarpiui kartu su psichoterapija, kad būtų pasiekti ilgalaikiai rezultatai.

Priklausomybės nuo opioidų. Šios priklausomybės tęstiniam palaikomajam gydymui gali būti skiriami buprenorfino, buprenorfino / naloksono arba metadono preparatai. Kadangi jie priklauso narkotinių medžiagų grupei, jų vartojimas vyksta tik prižiūrint medicinos specialistams ir taikant griežtą kontrolę. Dėl didesnės atkryčių rizikos rekomenduojama, kad praktinė terapija truktų bent 12–24 mėnesius. Per šį laiką stabilizuojama paciento sveikatos būklė, darbinis ir šeimyninis gyvenimas. Papildomai atkryčių prevencijai gali būti skiriamos naltreksono tabletės, kurios blokuoja centrinėje nervų sistemoje esančius opioidinius receptorius. Rekomenduojamas šio vaisto vartojimo laikotarpis – 6–12 mėnesių.

Gretutiniai psichikos sutrikimai. Tokie sutrikimai kaip depresija gali prisidėti prie priklausomybės formavimosi arba skatinti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Tokiais atvejais gydytojas parenka tinkamus vaistus, pavyzdžiui, antidepresantus, siekdamas pagerinti paciento emocinę būklę ir palengvinti gydymo procesą.