Šlapimo takų infekcija
Šlapimo takų infekcija – tai būklė, kai šlapimo takuose esantys mikroorganizmai sukelia uždegiminę reakciją. Pasitaiko atvejų, kai šlapime nuolat randama bakterijų, tačiau uždegimo simptomai nėra juntami arba yra labai nežymūs. Tokia situacija gali atrodyti nepavojinga, bet ji didina riziką simptomams išryškėti ateityje.
Šlapimo takų infekcijoms priskiriamos dažniausiai pasitaikančios ligos, tokios kaip ūminis ir lėtinis pielonefritas ar cistitas. Vyrų atveju šios infekcijos neretai siejamos ir su lytinių organų uždegimais, kadangi šlapimo takai ir reprodukcinė sistema yra glaudžiai susiję. Dėl to ūmus prostatitas ar epididimitas (antsėklidžio uždegimas) dažnai kyla kaip šlapimo takų infekcijos padarinys.
Infekcijos beveik visada išsivysto, kai šlapimo pūslė ar inkstai yra drenuojami vamzdeliais – ant jų sienelių nuolat kaupiasi ligą sukeliantys mikroorganizmai, kurie gali plisti ir pačiuose organuose. Dažniausias šlapimo takų infekcijos sukėlėjas yra žarnyno lazdelė (Escherichia coli).
Pacientai, sergantys lėtinėmis inkstų ar šlapimo takų ligomis, gerai žino, kad šias būkles dažnai komplikuoja infekcija. Tokiais atvejais sustiprėja skausmas, pakyla temperatūra, atsiranda bendras silpnumas. Jei dėl įvairių priežasčių infekuotas šlapimas negali laisvai ištekėti, prasideda stiprus maudžiantis skausmas, staigiai pakyla temperatūra, vargina šaltkrėtis. Tokios situacijos pavojingos, nes infekcija gali patekti į kraują, išplisti po organizmą ir sutrikdyti kitų organų veiklą.
Kartais ūminės uždegiminės ligos išsivysto ir neturint jokių šlapimo takų pakitimų ar lėtinių ligų. Tokiu atveju ligą padeda atpažinti šlapimo tyrimai ir pasėlis. Jei šlapime randama daugiau leukocitų, o pasėlyje užauga mikroorganizmai, diagnozuojama infekcija ir parenkami tinkamiausi antimikrobiniai vaistai. Šlapimo takų infekcijos diagnostikoje itin svarbūs tyrimai, kurie padeda nustatyti priežastis, galinčias palengvinti mikroorganizmų patekimą į šlapimo takus. Tam atliekami ultragarsiniai ar kiti radiologiniai tyrimai.
Kai infekcija smarkiai pažeidžia organų veiklą, gali tekti pacientą guldyti į reanimaciją ar intensyviosios terapijos skyrių. Tokiais atvejais skiriami stipresni antimikrobiniai vaistai, o kartu pagal organizmo būklę atliekamos reikalingos diagnostinės procedūros.
Esant uždegiminėms ligoms, gydytojas pirmiausiai įvertina, ar šlapimas tinkamai nuteka šlapimtakiais. Jei nustatoma kliūtis, stengiamasi ją kuo greičiau pašalinti. Ūmaus uždegimo metu dažnai prireikia drenuoti šlapimo takus – specialiais instrumentais į šlapimo pūslę ar net į inkstą įstatomi vamzdeliai. Kartais jie įvedami praduriant odą ir gilesnius audinių sluoksnius. Tik tuomet, kai pavojingiausias ligos laikotarpis praeina, planuojamas tolesnis gydymas, siekiant pašalinti kliūtį šlapimo tėkmei.
Šlapimo takų infekcija gali lydėti žmogų ilgą laiką, kartais net be akivaizdžių simptomų. Būtent todėl svarbu reguliariai atlikti šlapimo tyrimus. Laiku diagnozavus infekciją ir tinkamai ją gydant, galima išvengti rimtų sveikatos ar net gyvybei pavojingų komplikacijų.
Prostatos ligos
Prostata – tai organas, kurio veikla priklauso nuo vyriškųjų hormonų, tokių kaip testosteronas. Lytinės brandos laikotarpiu ši liauka padidėja iki maždaug 20 ml tūrio ir pradeda funkcionuoti – gamina prostatos sekretą, kuris sudaro apie 30–35 % spermos tūrio. Prostata yra glaudžiai susijusi su šlapimo pūsle toje vietoje, kur prasideda šlaplė, todėl natūralu, kad bet kokie prostatos sutrikimai tiesiogiai veikia šlapinimosi procesą.
Įvairios prostatos ligos paliečia didelę dalį vyrų. Kreipiantis į gydytoją dėl šios liaukos veiklos sutrikimų, dažniausiai nustatoma gerybinė prostatos hiperplazija (apie 80 % atvejų), rečiau – prostatos vėžys (apie 18 %), o prostatitas (prostatos liaukos uždegimas) diagnozuojamas maždaug 2 % vyrų. Praktikoje neretai pasitaiko, kad vienam pacientui gali būti keli skirtingi prostatos pokyčiai, tačiau vienas jų būna ryškesnis ir labiau lemia simptomus bei ligos eigą.
