Slaugomo ligonio aplinka

Viena pagrindinių slaugytojo užduočių – pasirūpinti tinkama slaugomo ligonio aplinka. Ji turi būti ne tik saugi ir pritaikyta pacientui, bet ir patogi slaugantiems asmenims. Norint užtikrinti kokybišką slaugą namuose, labai svarbu tinkamai pritaikyti gyvenamąją erdvę ir pasirūpinti bent pagrindinėmis slaugos priemonėmis bei įranga.

Kuriant gijimą skatinančią aplinką, parenkant ir įrengiant ligonio kambarį, reikėtų atsižvelgti į tam tikrus reikalavimus. Pageidautina, kad kambarys būtų šviesus, saulėtas, ramus ir lengvai pasiekiamas iš virtuvės ar kitų gyvenamųjų patalpų. Jis turi būti nuolat valomas dezinfekuojančiomis priemonėmis, o kiliminės dangos reikėtų vengti. Kambaryje turi būti nuolatinis šildymas, rekomenduojama temperatūra – apie +18–20 °C. Jei naudojamas centrinis šildymas, patalpų oras turėtų būti drėkinamas (galima laikyti indus su vandeniu ar pakabinti drėgnus rankšluosčius). Kambarį būtina reguliariai vėdinti, tačiau reikėtų vengti skersvėjų.

Svarbus ir apšvietimas, tačiau šviesa neturi akinti. Pravartu įrengti atskirą šviesos šaltinį skaitymui. Lova turėtų būti patogi, geriausiai – specialiai slaugai pritaikyta funkcinė lova. Jos padėtis kambaryje taip pat svarbi: ligonis turėtų matyti vaizdą pro langą ir stebėti įeinančius į kambarį žmones. Lovą rekomenduojama statyti prie kambario sienos ar kampe, nes taip pacientas jausis saugiau. Prieiga prie ligonio turėtų būti iš dešinės pusės, o esant tam tikroms slaugymo situacijoms – iš abiejų pusių, kad slaugos procedūras būtų patogiau atlikti. Prie lovos pravartu laikyti telefoną ar skambutį (varpelį), kad ligonis galėtų greitai išsikviesti pagalbą.

Anksčiau buvo manoma, kad dėl higienos būtina iš ligonio kambario pašalinti visus nereikalingus daiktus. Tačiau tokia aplinka tapdavo šalta, beasmenė ir slopindavo ligonio emocijas. Šiandien pabrėžiama, kad paciento savijautai svarbūs ne tik higieniniai, bet ir psichologiniai priežiūros aspektai. Dėl to kambaryje turėtų būti paliekami daiktai, sukeliantys gerus prisiminimus ir suteikiantys jaukumo (pvz., nuotraukos, paveikslai, įvairios dovanos). Nuotaiką gerina ir malonios detalės, tokios kaip gėlės, gražios užuolaidos, tinkamai parinkti šviestuvai.

Svarbu pasirūpinti, kad ligonis turėtų kuo užsiimti pagal savo galimybes. Jam galima parūpinti laikraščių, žurnalų, knygų ar reikiamų priemonių rankdarbiams. Tokia veikla padeda nukreipti mintis nuo ligos ir sunkumų, suteikia daugiau pozityvių emocijų.

Ne mažiau reikšmingas yra paciento saugumas. Jis apima ne tik slaugomojo funkcinės būklės įvertinimą, bet ir fizinės bei socialinės aplinkos pritaikymą taip, kad ligonis jaustųsi apsaugotas nuo galimų rizikų.

Rekomenduojama vertinti penkis pagrindinius neįgalių, pagyvenusių ar nepagydoma liga sergančių asmenų funkcinės būklės komponentus: kasdienę veiklą, psichinę ir fizinę sveikatą, socialinę bei ekonominę padėtį. Tam naudojamos specialios anketos, pagal kurias slaugytojas gali įvertinti paciento funkcinę būklę, mitybą, vartojamus medikamentus, sveikatos rizikos veiksnius, socialinius ir finansinius aspektus.

Slaugytojo užduotis – ne tik įvertinti paciento sveikatą, bet ir atkreipti dėmesį į aplinką, kurioje jis gyvena. Tai svarbu žmonėms, kurių savarankiškumas dėl senatvės ar ligos yra ribotas. Slaugytojas turėtų pateikti patarimus, kaip pagerinti gyvenamąją aplinką, kad ji būtų saugesnė, patogesnė ir labiau pritaikyta paciento poreikiams.

Slaugos priemonės

Kiekvienos ligos ar negalios atveju gali prireikti specifinės įrangos, tačiau sunkiai sergančiam ligoniui bendrosios slaugos priemonės – būtinos. Jos palengvina kasdienę priežiūrą, užtikrina paciento komfortą ir saugumą bei padeda išvengti komplikacijų.

Svarbiausios priemonės:

• funkcinė lova;
• pristumiamas stalelis;
• vaikštynė;
• įranga ligoniui perkelti iš lovos į vežimėlį ar vonią;
• neįgaliojo vežimėlis;
• specialūs turėklai vonioje ir tualete;
• termometras;
• arterinio kraujospūdžio matuoklis;
• svarstyklės;
• pagalbos priemonės tuštinimuisi ir šlapinimuisi (basonas, antelė, sauskelnės, kėdė-klozetas);
• maitinimo reikmenys (specialūs šaukštai, gertuvės);
• higienos priemonės (specialūs indai galvai plauti, vonios įranga);
• pragulų profilaktikai skirti čiužiniai, voleliai ar ratai;
• dezinfekcinės medžiagos;
• tvarsliava.

Apibendrinimas

Lietuvoje slaugos paslaugas namuose teikia licencijuoti slaugytojai, dažniausiai dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose ir poliklinikose. Vis dėlto jų skaičius nėra pakankamas palyginti su visuomenės slaugos poreikiu. Nereta problema – paslaugas teikia asmenys, neturintys tam būtino pasirengimo.

Vienas didžiausių iššūkių mūsų šalyje – prastai organizuota namų slaugos sistema, stabdanti visos sveikatos priežiūros sistemos tobulėjimą. Sveikatos priežiūros reformos negalima įgyvendinti kokybiškai neatnaujinus ir pertvarkius slaugos paslaugų organizavimo. Norint sumažinti gydytojų darbo krūvį ir padidinti slaugytojų veiklos efektyvumą, būtina sukurti išplėtotą namų slaugos tinklą, galintį visą parą aptarnauti įvairaus amžiaus bei skirtingomis ligomis sergančius pacientus jų namuose.

Kol namų slauga nėra tinkamai išplėtota, sergantys žmonės namuose susiduria su fiziologinėmis, socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Dėl netvarkingo paslaugų organizavimo pailgėja pacientų gydymas ligoninėse, didėja gydymo ir reabilitacijos išlaidos.