Gimdos mioma

Tai nepiktybinis gimdos lygiųjų raumenų ir jungiamojo audinio auglys. Miomos gali būti dauginės ir pavienės. Kartais mioma gali išaugti iki labai didelių matmenų ir sverti net 10 kg. Gimdos miomos dažniau atsiranda vaisingo amžiaus, turinčioms antsvorį ar nutukusioms, negimdžiusioms moterims. Miomų dažnis siekia 30–50 proc. moterų premenopauzės laikotarpiu. Miomos dažnesnės tarp juodaodžių moterų.

Gimdos miomoms atsirasti turi įtakos šie rizikos veiksniai: ankstyvas lytinis brendimas ir pirmųjų mėnesinių laikas, mažas gimdymų skaičius, antsvoris ar nutukimas, riebalų gausa mityboje, afroamerikiečių rasė, paveldimumo veiksniai.

Pagal lokalizaciją miomos gali būti:

•    submukozinės (pogleivio) – miomos mazgas yra po gimdos gleivinės sluoksniu ir išsigaubia į gimdos ertmę;

•    intramuralinės – miomos mazgas yra gimdos raumeniniame sluoksnyje;

•    subserozinės – miomos mazgas yra po seroziniu gimdos dangalu ir išsigaubia į pilvo ertmę.

Kartais miomos kilmė gali būti siejama su gimdos kakleliu, retai jų yra randama kiaušintakiuose ar plačiajame gimdos raištyje.

Daugelis miomų yra besimptomės, tačiau apie trečdalis sukelia klinikinių požymių. Būdingiausi miomų simptomai yra: kraujavimas iš gimdos, spaudimo jausmas, skausmas.

Kraujavimą dažniau sukelia pogleivio ir intramuralinės miomos, būdingos ilgos ir gausios mėnesinės, rečiau galimi necikliniai kraujavimai iš gimdos. Ilgai trunkantis kraujavimas gali būti antrinės mažakraujystės priežastis.

Subserozinės miomos dažniau būna spaudimo į gretimus organus kaltininkės. Jos gali sukelti šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimus. Jei mioma turi kojytę, jai apsisukus ar dėl kokių nors priežasčių sutrikus miomos aprūpinimui krauju, prasideda miomos nekrozė. Tada gali atsirasti skausmas pilvo apačioje, karščiavimas, pykinimas, vėmimas. Gimdos mioma gali komplikuoti nėštumo eigą persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus augimo sulėtėjimu, netaisyklinga vaisiaus padėtimi. Nėštumo laikotarpiu miomos mazgas gali nekrozuoti. Kiek rečiau mioma gali būti moters nevaisingumo priežastis. 

Gimdos mioma taip pat gali komplikuoti ir gimdymo eigą: pasireiškia gimdymo inercija, laikotarpiu po gimdymo tikėtinas gausesnis kraujavimas.

Moters su gimdos mioma gydymo būdas priklauso nuo miomos lokalizacijos, klinikinių simptomų, dydžio. Pagrindinis gydymo būdas – chirurginis. Operuojama, kai mioma greitai auga, kai ji yra kraujavimo, sukeliančio mažakraujystę, priežastis. Operacijos apimtis priklauso nuo moters amžiaus, miomos lokalizacijos, dydžio, moters pageidavimo. Visada stengiamasi atlikti kuo mažiau traumuojančią operaciją. Galimos operacinio gydymo apimtys yra miomų šalinimas laparoskopijos, laparotomijos arba histeroskopijos būdu, gimdos kūno pašalinimas, gimdos kūno ir kaklelio pašalinimas. 

Pomenopauzės laikotarpiu miomos turi mažėti. Jei jos šiuo laikotarpiu ima didėti, galima įtarti piktybines ligas.

Moterims iki 40 metų dažniau būdingi nepiktybiniai kiaušidžių dariniai, po menopauzės didėja kiaušidžių piktybinių navikų tikimybė. Yra skiriamos kiaušidžių funkcinės cistos, endometriozinės cistos ir tikrieji nepiktybiniai kiaušidžių dariniai. Kiaušidžių funkcinės cistos susidaro sutrikus kiaušidžių funkcijai ar esant pirmojo nėštumo trečdalio sutrikimams. Tai gali būti folikulinės, geltonkūnio ir tekaliuteininės cistos. Dažniausios yra folikulinės, retesnės geltonkūnio cistos, kurios formuojasi susikaupus kraujui geltonkūnyje. Plyšus geltonkūnio cistai, gali prasidėti smarkus kraujavimas į pilvo ertmę. Geltonkūnio cistos plyšta dažniausiai po traumos, fizinio krūvio metu, po lytinio akto. Tekaliuteininės cistos dažniausiai esti abipusės, sukeliančios abiejų kiaušidžių matmenų padidėjimą.

Funkcinės kiaušidžių cistos gali būti besimptomės. Jos aptinkamos makštinio tyrimo metu arba atliekant ultragarsinį tyrimą. Plyšus geltonkūnio cistai ir esant gausiam kraujavimui į pilvo ertmę, gali pasireikšti hemoraginis šokas.

Funkcinės kiaušidžių cistos gali išnykti be gydymo. Esant folikulinėms cistoms skiriamas 3–6 mėn. trukmės gydymas hormoniniais vaistais. Jei jos išlieka ir po gydymo, tenka moterį operuoti. Jei kiaušidės cista randama moteriai po menopauzės, atliekamas žymens CA-125 tyrimas. Jei cistinis darinys be išaugų ir jo skersmuo ne didesnis kaip 5 cm, moteris turi būti stebima. Jei cistinis darinys yra didesnis kaip 10 cm ir jo struktūra nelygi, ligonę reikia operuoti ir atlikti darinio histologinį tyrimą. Vaisingo amžiaus moteriai rekomenduojama pašalinti cistinį darinį operacijos metu. Jei moteris yra po menopauzės, šalinama visa kiaušidė.

Pagrindinė funkcinių cistų profilaktikos priemonė – ilgalaikis sudėtinių hormoninių kontraceptinių vaistų vartojimas.

Nepiktybiniai kiaušidžių augliai gali susidaryti iš embrioninių ląstelių, iš kiaušidės serozinio dangalo ir iš kiaušidės stromos.

Vieni dažniausių kiaušidžių auglių, kurie sudaro apie trečdalį visų kiaušidžių nepiktybinių navikų, susidaro iš embrioninio audinio. Tai teratoma, dermoidinė cista. Dermoidinės cistos struktūroje randama plaukų, odos ir jos priklausinių, prakaito ir riebalinio audinio ląstelių, raumenų ląstelių, kaulų, dantų ir kt. ląstelių.

Endometriozinės cistos gali būti vienpusės ir abipusės. Jos susidaro susiliejus endometriozės židiniams.

Dažniausiai kiaušidžių nepiktybiniai augliai yra besimptomiai. Endometriozinėms cistoms būdingi skausmai pilvo apačioje, skausmingos mėnesinės, tepimas rudomis išskyromis prieš ir po mėnesinių, skausmingi lytiniai santykiai. Nepiktybiniai kiaušidžių navikai diagnozuojami bimanualiniu, ultragarsiniu tyrimu ar atliekant laparoskopiją. Gydymas operacinis.