Gimdos mioma

Gimdos mioma – nepiktybinis gimdos lygiųjų raumenų ir jungiamojo audinio auglys. Miomos gali būti pavienės ir dauginės, o jų dydis labai įvairus – kai kuriais atvejais jos gali išaugti net iki kelių kilogramų. Dažniausiai miomos išsivysto vaisingo amžiaus moterims, turinčioms antsvorio ir negimdžiusioms. Taip pat įtakos turi ir hormonų pusiausvyros sutrikimai bei paveldimumas. Statistika rodo, kad premenopauzės laikotarpiu miomų gali turėti apie 30–50 % moterų.

Gimdos miomų išsivystymui gali turėti įtakos šie veiksniai:

• ankstyvas lytinis brendimas;
• paveldimumas;
• mažas gimdymų skaičius;
• antsvoris ar nutukimas;
• padidėjęs riebalų kiekis mityboje.

Miomos klasifikuojamos pagal tai, kurioje gimdos vietoje jos išsidėsto:

• submukozinės (pogleivio) – po gimdos gleivine, išsigaubia į gimdos ertmę;
• intramuralinės – gimdos raumeniniame sluoksnyje;
• subserozinės – po išoriniu gimdos dangalu, gali išsigaubti į pilvo ertmę.

Rečiau miomų atsiranda gimdos kaklelyje, plačiajame raištyje ar net kiaušintakiuose. Nors daugelis gimdos miomų nesukelia jokių simptomų, apie trečdalis atvejų gali pasireikšti klinikiniais požymiais. Dažniausi simptomai yra:

• ilgos ir gausios mėnesinės;
• tarpciklinis kraujavimas;
• skausmas ar spaudimo jausmas pilvo apačioje;
• šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai;
• fizinio diskomforto pojūtis.

Kraujavimą dažniau sukelia submukozinės ir intramuralinės miomos, kurioms būdingos ilgos ir gausios mėnesinės, rečiau galimi necikliniai kraujavimai iš gimdos. Subserozinės miomos dažniau spaudžia gretimus organus. Jos taip pat gali sukelti šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimus.

Jei miomos mazgas turi kojytę, jai apsisukus ar sutrikus jos kraujotakai, gali išsivystyti nekrozė. Tai būklė, kuri pasireiškia stipriu skausmu, temperatūra, pykinimu ar vėmimu. Gimdos mioma gali apsunkinti nėštumo eigą. Didėja persileidimo, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus augimo sulėtėjimo, netaisyklingos vaisiaus padėties rizika.

Taip pat galimos komplikacijos gimdymo metu – gimdos inercija, didesnis kraujavimas pogimdyminiu laikotarpiu. Nors tai rečiau pasitaikantis reiškinys, bet mioma kartais gali būti susijusi ir su nevaisingumu.

Gydymo būdas priklauso nuo gimdos miomos dydžio, vietos, augimo greičio ir simptomų. Jeigu mioma yra nedidelė ir nesukelia jokių klinikinių reiškinių, gali būti taikomas stebėjimas. Esant reikšmingam kraujavimui, greitam augimui ar skausmui, dažniausiai taikomas chirurginis gydymas. Operacijos apimtis priklauso nuo moters amžiaus, bendros sveikatos būklės ir miomos vietos bei dydžio.

Chirurginis gydymas gali būti atliekamas laparoskopijos, laparotomijos arba histeroskopijos būdu. Kai kuriais atvejais pašalinama tik mioma, o pažengusiais – visa gimda ar dalis jos. Bet kuriuo atveju, visada siekiama atlikti kuo mažiau traumuojančią operaciją.

Po menopauzės miomos dažniausiai mažėja dėl hormoninių pokyčių. Jei šiuo laikotarpiu jos pradeda didėti, siūloma atlikti papildomus tyrimus priežasčiai nustatyti.

Nepiktybiniai kiaušidžių dariniai

Nepiktybiniai kiaušidžių dariniai dažniausiai diagnozuojami vaisingo amžiaus moterims iki 40 metų. Po menopauzės didėja piktybinių kiaušidžių navikų tikimybė, todėl bet koks kiaušidžių pakitimas šiame amžiuje turi būti vertinamas atsakingai. Pagal kilmę nepiktybiniai dariniai gali būti funkcinės cistos, endometriozinės cistos ir tikrieji nepiktybiniai navikai.

Funkcinės cistos susidaro dėl laikino kiaušidžių funkcijos sutrikimo arba pirmojo nėštumo trečdalyje. Skiriamos šios funkcinės cistų rūšys:

• folikulinės cistos – dažniausios ir įprastai būna besimptomės;
• geltonkūnio cistos – gali formuotis, kai geltonkūnyje susikaupia kraujo (plyšus šiai cistai, ypač fizinio krūvio metu, po traumos ar lytinio akto, gali prasidėti kraujavimas į pilvo ertmę);
• tekaliuteininės cistos – dažniausiai abipusės, gali padidinti abiejų kiaušidžių tūrį.

Funkcinės kiaušidžių cistos dažnai aptinkamos atsitiktinai, atliekant ginekologinį ar ultragarsinį tyrimą. Dauguma jų išnyksta savaime ir nereikalauja specifinio gydymo. Tačiau kai kurie atvejai gali kelti pavojų sveikatai, pavyzdžiui, jeigu plyšta geltonkūnio cista ir pasireiškia gausus kraujavimas, galintis sukelti hemoraginį šoką.

Nedidelės folikulinės cistos gali būti stebimos, o esant poreikiui skiriamas gydymo planas, priklausantis nuo individualios situacijos. Pagrindinė funkcinių cistų profilaktikos priemonė – ilgalaikis sudėtinių hormoninių kontraceptinių vaistų vartojimas. Vis dėlto, jeigu cista neišnyksta per kelis mėnesius ar didėja, gali būti taikomas chirurginis šalinimas.

Po menopauzės bet koks cistinis kiaušidės darinys vertinamas atidžiau. Įprastai atliekami papildomi tyrimai, pavyzdžiui, atliekamas navikinis žymuo CA-125. Jei cistos skersmuo ne didesnis kaip 5 cm, o struktūra vienalytė, moteris turi būti stebima. Jei cistinis darinys yra didesnis kaip 10 cm, struktūra nelygi, reikia darinį pašalinti operaciniu būdu ir atlikti jo histologinį tyrimą. Vaisingo amžiaus moterims rekomenduojama šalinti tik cistinį darinį, o po menopauzės – visą kiaušidę.

Endometriozinės cistos susidaro dėl endometriozės židinių susiliejimo ir gali būti vienpusės arba dvipusės. Joms būdingi šie simptomai:

• skausmas pilvo apačioje;
• skausmingos mėnesinės;
• rudų išskyrų tepimas prieš ir po menstruacijų;
• diskomfortas ar skausmas lytinių santykių metu.

Nepiktybiniai kiaušidžių augliai gali formuotis iš embrioninių ląstelių, kiaušidės dangalo ir stromos. Vieni dažniausių – teratomos (dermoidinės cistos), kurios sudaro apie trečdalį visų nepiktybinių kiaušidžių navikų. Jų viduje galima rasti įvairių audinių, pavyzdžiui, plaukų, odos, riebalinio audinio, dantų ar net kaulų ląstelių.

Dauguma nepiktybinių kiaušidžių darinių yra besimptomiai ir nustatomi atliekant ginekologinius tyrimus, ultragarsą, bimanualinį tyrimą ar laparoskopiją. Esant simptomams ar neaiškiai darinio kilmei, dažniausiai taikomas operacinis gydymas.