Dr. Rūta Jarašūnienė
KAI KURIE SVARBŪS FAKTAI APIE ŠIAS LIGAS
Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) – tai infekcijos, kuriomis dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu. Ilgai jos buvo vadinamos venerinėmis ligomis (Venera – romėnų meilės ir grožio deivė). Vienas jų sukelia bakterijos (gonorėją, sifilį, chlamidiozę), kitas – virusai (herpesą, smailiagalę kandilomą, AIDS), dar kitas – pirmuonys (trichomonozę). Vienos jų pagydomos, kitos – ne. Buitiniu būdu, prisilaikant higienos reikalavimų, lytiškai plintančiomis infekcijomis neužsikrečiama. Užsikrėtus šiomis infekcijomis, ligos požymiai ne visada atsiranda iš karto. Kartais jie pasireiškia po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko. Asmuo, užsikrėtęs lytiškai plintančia infekcija, kitiems asmenims gali ją perduoti nuo užsikrėtimo momento iki gydymo pradžios. Užkrėsti kitus galima net tada, jeigu nėra jokių ligos požymių, todėl būtina informuoti visus lytinius partnerius. Jie gali būti užsikrėtę, nors ir nepastebi jokių klinikinių požymių. Lytiškai plintančių infekcijų gydymas gali būti sėkmingas tik kartu gydant lytinius partnerius. Antraip infekcija pasikartos.
Dauguma LPI užsikrėtusių žmonių nejaučia jokių požymių. Ypač tai pasakytina apie moteris, joms uždegimo procesas vyksta mažojo dubens srityje ir kartais sukelia nevaisingumą.
Net jei liga nepasireiškia jokiais požymiais, seksualiai aktyvūs vyrai ir moterys per kasmetinius pasitikrinimus turi išsitirti, ar nėra užsikrėtę labiausiai paplitusiomis LPI. Tai ypač svarbu tiems, kurie neturi nuolatinio lytinio partnerio (partnerės) arba kurie po paskutinio tikrinimosi jį pakeitė.
Per vieną sueitį moterys labiau rizikuoja užsikrėsti nei vyrai. Iš esmės moterys dažniau „gauna“, o vyrai „nešioja“ infekcijas, t. y. vyrai dažniau užkrečia moteris.
Kai kam gresia didesnė rizika tik todėl, kad partneris neapsiriboja vienu lytiniu partneriu.
Makšties plovimas švirkštyne nėra veiksminga priemonė apsisaugoti nuo infekcijos, o atvirkščiai – padidina mikroorganizmų patekimo iš makšties į mažojo dubens organus pavojų.
Visas LPI galima gydyti, bet visiškai išgydyti galima ne visas (herpesą, ŽIV ir kt.). Gydyti lengviau, jei jos pastebimos esant ankstyvai stadijai.
Jei jūs įtariate ligą ir negalite kreiptis į polikliniką pagal gyvenamąją vietą, eikite į medicinos įstaigą, kur tyrimas daromas anonimiškai. Nepamirškite, kad galima būti užsikrėtus keliomis LPI.
Nustačius ligą, partneriams būtina gydytis vienu metu, kad infekcija nebūtų perduota iš naujo.
Po gydymo atlikite keletą testų, kad įsitikintumėte, jog infekcijos nebėra. Nėščios moterys, spėjančios, kad yra užsikrėtusios LPI, turi apie tai pasakyti gydytojui. Kuo greičiau prasidės gydymas, tuo didesnė tikimybė susilaukti sveiko kūdikio.
KAIP SUMAŽINTI RIZIKĄ
Sąvokos „saugus seksas“, „saugesnis lytinis elgesys“ imtos vartoti prasidėjus AIDS epidemijai. Tačiau analogiškų priemonių reikia imtis saugantis ir nuo kitų LPI.
Terminą „saugus seksas“ reikia keisti „saugesnis seksas“, nes nė viena apsisaugojimo priemonė neduoda visiškos garantijos. Bet užsikrėtimo pavojus smarkiai sumažėja laikantis tam tikrų taisyklių.
SAUGESNIO LYTINIO ELGESIO TAISYKLĖS
• Kuo ilgiau nepradėkite intymių ryšių. Visiškai saugu tik susilaikyti.
• Apribokite seksualinių partnerių skaičių. Kuo jų mažiau, tuo mažiau rizikuojate užsikrėsti.
• Jūs ir jūsų partneris beveik nerizikuojate, jei lytinius santykius turite tik tarpusavyje. Nes jei abu nesate užsikrėtę LPI, kad ir kokį lytinio aktyvumo būdą pasirinktumėte, susirgti negalite.
• Kuo daugiau sužinokite apie savo potencialų partnerį, bet neužduokite tiesioginių klausimų. Deja, tyrimai rodo, kad žmonės linkę slėpti seksualinių partnerių skaičių. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad 47 proc. vyrų ir 42 proc. moterų pasako apie mažiau partnerių, nei iš tikro turi. Spėjama, kad daugiausia stengiamasi neigti homoseksualumą, ryšius su prostitutėmis ir narkomanais.
• Venkite rizikingo seksualinio elgesio tol, kol neįsitikinote, jog partneris neužsikrėtęs LPI. Ypač lengvabūdiška turėti lytinius santykius be apsisaugojimo priemonių (kontraceptikų, prezervatyvo ir spermicidų). Reikia susilaikyti nuo visokių seksualinio aktyvumo būdų, tiesiogiai susijusių su krauju, sperma, kitomis išskyromis. ŽIV ir kitos LPI gali patekti per burnos, makšties arba tiesiosios žarnos gleivinę, pro mikroskopines angas odoje.
• Pasirinkę analinį seksą, naudokite prezervatyvą drauge su spermicidais. Jie geriausiai apsaugo nuo daugelio infekcijų. Kadangi tiesioji žarna neišskiria jokių išskyrų sutepimui, sueities metu gali atsirasti odos įtrūkimų, tai didina pavojų užsikrėsti. Naudokitės vandens pagrindo lubrikantu.
• Vaginalinių lytinių santykių metu reikia taip pat naudoti prezervatyvą ir spermicidus. Prezervatyvas nepadės, jei infekuotos sritys neuždengtos (pvz., kapšelis – sergant kapšelio herpesu).
• Jei praktikuojate oralinius santykius, tai prezervatyvas padės apsisaugoti net ir tada, jei partneris infekuotas. Tik prezervatyvas turi būti užmautas prieš prisilietimą liežuviu arba lūpomis prie varpos.
• Jei norite išbandyti kunilingą (partnerės išorinių lytinių organų, ypač varputės, dirginimą liežuviu), tai apsisaugojimui reikia plonos guminės plėvelės. Paprastai ją naudoja dantistai, saugodami nesveiką dantį nuo seilių.
• Vienas iš stimuliacijos būdų yra vibratorių ir kitų „seksualinių žaisliukų“ naudojimas. Tai gali būti saugi alternatyva kai kurioms seksualinio aktyvumo rūšims ir suteikti malonumo. Naudokite juos tik nuplautus su muilu, sutepkite lubrikantu.
• Kūnų kontaktas be sueities per makštį arba tiesiąją žarną ir be oralinio-genitalinio aktyvumo irgi yra erotiškas, be to, sperma ir kitos išskyros nepateks ant gleivinės arba pažeistos odos.
• Partnerių masturbacija gali būti abiem maloni ir saugesnė lytinio aktyvumo forma. Tačiau reikia žinoti, kad mikroorganizmai plika akimi nematomi, todėl lengvai gali patekti ant genitalijų nuo odos.
• Nepavojingas seksualinio aktyvumo pasireiškimas yra apsikabinimas ir prisilietimas.
• Labai erotiški abiem partneriams ir visiškai nepavojingi yra pokalbiai intymiomis temomis.
• Jeigu žinote ar įtariate, kad esate užsikrėtęs LPI, nesimylėkite, kol pasveiksite.
• Tikrintis dėl LPI reikia ne rečiau kaip kas pusę metų (LPI dažnai neturi jokių simptomų). Užsikrėtęs lytiškai plintančia liga asmuo gali užkrėsti kitus asmenis nuo užsikrėtimo momento iki gydymo pradžios.
• Sužinoję, kad esate užsikrėtę LPI, informuokite visus asmenis, su kuriais turėjote lytinių santykių. Jie gali būti užsikrėtę, nors ir nepastebi jokių klinikinių požymių. Lytiniai partneriai turi atvykti pas gydytoją ir pranešti savo atvykimo priežastį. Siūloma, kad nuolatiniai lytiniai partneriai gydytųsi vienu metu.
