Doc. dr. Henrikas Ramonas
Jai priskiriamos būsenos ir ligos, kai šlapimo takuose esantys mikroorganizmai sukuria uždegiminį atsaką. Būna atvejų, kai šlapime nuolat randama mikroorganizmų, tačiau uždegimo simptomai nejaučiami arba nežymūs. Ligos tarsi nėra, tačiau rizika atsirasti simptomams didelė.
Šlapimo takų infekcijai priskiriamos tokios labiausiai paplitusios ligos kaip ūmus ir lėtinis pielonefritas, ūmus ir lėtinis cistitas. Vyrų lytinių organų uždegiminės ligos neretai tapatinamos su šlapimo takų infekcija, nes šlapimo takai ir lytiniai organai vyro organizme persipina. Tokios ligos kaip ūmus prostatitas, ūmus epdidimitas (antsėklidžio uždegimas) neretai pasireiškia dėl šlapimo takų infekcijos išplitimo. Šlapimo takų infekcija neišvengiama, kai šlapimo takai ir inkstai drenuojami vamzdeliais. Ligą sukeliančių mikroorganizmų nuolat būna ant vamzdelių sienelių bei drenuojamuose organuose – šlapimo pūslėje, inksto ertmėse. Dažniausias šlapimo takų infekcijos sukėlėjas yra žarnyno lazdelė.
Pacientai, sirgdami lėtinėmis inkstų ir šlapimo takų ligomis, puikiai suvokia, kad jos komplikuojasi infekcija. Paaštrėja visi skausminiai simptomai, prasideda karščiavimas, ryškus bendras negalavimas. Kai dėl įvairių priežasčių infekuotas šlapimas negali nutekėti, atsiranda stiprus veržiantis skausmas, netrukus staigiai pakyla temperatūra, atsiranda stiprus šaltkrėtis. Tokios situacijos labai rizikingos, nes infekcija gali išplisti per kraują į kitus organus, sutrikdyti jų funkciją.
Daliai pacientų ūminės uždegiminės ligos gali atsirasti nesant šlapimo takų pokyčių bei lėtinių ligų. Tada ligą gydytojai atpažįsta įvertinę šlapimo tyrimą ir šlapimo pasėlį. Radus pokyčių (nustačius didesnį leukocitų kiekį šlapime), aptikus mikroorganizmų augimą pasėlyje, įrodoma infekcija, sužinoma, kokiais antimikrobiniais vaistais geriausiai gydyti ligą. Šlapimo takų infekcijos diagnostikai labai svarbūs tyrimai, kuriais atskleidžiamos ligos ir būsenos, galinčios lemti greitesnį mikroorganizmų patekimą į šlapimo takus. Dėl to atliekami ultragarsiniai bei kiti radiologiniai tyrimai. Neretai infekcija taip sutrikdo organų funkcijas, kad pacientus tenka guldyti į reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius. Tada skiriami ypač stiprūs antimikrobiniai vaistai ir pagal organizmo galimybes lygiagrečiai atliekamos diagnostinės procedūros.
Uždegiminių ligų atvejais gydytojas pirmiausia įsitikina, ar pakankamai gerai šlapimo takais teka šlapimas. Jeigu yra kliūtis šlapimui tekėti, kuo greičiau siekiama ją pašalinti. Ūmaus uždegimo metu dažniausiai drenuojami šlapimo takai, specialiais instrumentais prastumiant vamzdelius į šlapimo pūslę ar net į inkstą. Kartais vamzdeliai įstumiami į minėtas ertmes praduriant kūno dangas – odą ir gilesnius audinių sluoksnius. Tik praėjus kritiniam ligos periodui, planuojamas gydymas šalinant šlapimo tėkmės kliūtį.
Šlapimo takų infekcija mus nuolat lydi. Galime ją turėti net nenujausdami. Todėl svarbu periodiškai atlikti šlapimo tyrimą. Diagnozavus infekciją bei ją pagydžius išvengsime grėsmės sveikatai ir gyvybei.
Prostatos ligos
Prostata yra nuo vyriškųjų hormonų (testosterono ir kt.) priklausomas organas. Lytinės brandos metu ji padidėja iki 20 ml tūrio ir ima funkcionuoti gamindama prostatos sekretą, kuris sudaro apie 30–35 proc. sėklos tūrio. Ši liauka glaudžiai susijusi su šlapimo pūsle toje vietoje, kur iš šlapimo pūslės išeina šlaplė, bei anatomiškai ir funkciškai susijusi su šlaplės pradžia. Todėl visiškai suprantama, kad prostatos ligos turi įtakos šlapinimuisi.
Prostatos ligos sutrikdo daugumos vyrų sveikatą. Kai vyrai kreipiasi dėl šios liaukos sutrikimų, ištyrus dažniausiai diagnozuojama gerybinė prostatos hiperplazija – 80 proc., prostatos vėžys – 18 proc., prostatos uždegimas (prostatitas) – 2 proc. atvejų. Medicinos praktikoje pastebima, kad minėti trys prostatos pokyčių tipai kartais pasireiškia tam pačiam pacientui, tik vyrauja ir progresuoja bei lemia simptomus vienas iš jų
Šeimos sveikatos enciklopedija. Aut. kolektyvas (leidykla „Alma littera“, 2008 m.)
