Vaikų apsinuodijimai

Vaikų apsinuodijimai – tai antra pagal dažnumą nelaimingų atsitikimų priežastis po traumų, kelianti rimtą pavojų sveikatai ar net gyvybei. Dažniausiai apsinuodijimai fiksuojami vaikams iki 6 metų amžiaus. Dominuoja ūmūs buitiniai apsinuodijimai, kai į organizmą nuodingos medžiagos patenka netyčia, dažniausiai per virškinamąjį traktą, nuryjant. Rečiau, tačiau pasitaiko ir tyčinių apsinuodijimų. Šalia ūmių, gali pasireikšti ir lėtiniai apsinuodijimai – dažniausiai sunkiaisiais metalais. Tai jau kita problema, kuriai būdinga skirtinga diagnostika ir gydymas. Vis dėlto dažniausiai vaikų apsinuodijimai būna ūmūs, buitiniai ir periodiniai, t. y. nuodai patenka per burną.

Lietuvoje kasmet užregistruojama daugiau kaip 4000 vaikų buitinių apsinuodijimų. Apie du trečdalius atvejų prireikia gydymo ligoninėje, o dalis jų reikalauja intensyvios terapijos ar net gydymo reanimacijoje. Daugumą atsitiktinių apsinuodijimų, ypač tarp mažamečių, būtų galima išvengti tinkamai organizuojant prevenciją ir užtikrinant saugią aplinką. Vis didesnį susirūpinimą kelia augantis apsinuodijimų skaičius tarp 12–15 metų vaikų, ypač dėl alkoholio vartojimo. Taip pat daugėja sunkių paauglių apsinuodijimų narkotinėmis ir psichoaktyviosiomis medžiagomis.

Tik 5 % visų vaikų apsinuodijimų atvejų yra sunkūs, kai būtinas intensyvesnis ar specifinis gydymas. Dažniausiai pakanka palaikomojo gydymo ir atidaus stebėjimo. Vis dėlto labai svarbu kuo anksčiau atpažinti tuos vaikus, kuriems gresia sunkesnė būklė. Jiems gali prireikti specifinių priemonių, nuodų šalinimo procedūrų ar net priešnuodžių. Dėl šios priežasties kiekvienu atveju, įtarus ar pastebėjus galimą apsinuodijimą, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Dažnai tenka vaiką stebėti ar gydyti ligoninėje, net jei iš pirmo žvilgsnio apsinuodijimas atrodo lengvas.

Ūmūs vaikų apsinuodijimai paprastai skirstomi į dvi pagrindines grupes. Pirmoji – 1–5 metų vaikų atsitiktiniai apsinuodijimai. Mažyliai, palikti be suaugusiųjų priežiūros, dažnai netyčia praryja tai, kas buvo palikta lengvai pasiekiamoje vietoje. Apie 70 % visų atsitiktinių vaikų apsinuodijimų sudaro apsinuodijimai vaistais. Dažniausiai tai būna suaugusiųjų vartojami migdomieji, raminamieji, kraujospūdį mažinantys ar širdies veiklą reguliuojantys preparatai. Kai kurių iš jų net nedidelės dozės gali būti pavojingos ar net mirtinos vaikui. Rečiau vaikai apsinuodija buityje naudojamomis cheminėmis medžiagomis. Dažniausiai tai būna valikliai, balikliai, skalbimo ar plovimo priemonės. Vaikai, paragavę tokių skysčių, dažnai juos išspjauna arba nuryja labai mažą, nekenksmingą dozę, todėl apsinuodijimo pavyksta išvengti. Vis dėlto, jei yra įtarimas, kad vaikas galėjo praryti toksinę medžiagą, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus.

Nors dažnai apsinuodija ūgtelėję vaikai, pasitaiko ir pirmųjų mėnesių kūdikių apsinuodijimų. Tokios nelaimės nutinka, kai suaugusieji per klaidą sugirdo ne tą šalia padėtą skystį. Vietoj arbatos ar vitamino D lašų gali būti netyčia sugirdoma etilo alkoholio, kalio permanganato tirpalo ar net briliantinės žalumos.

Atsitiktinius apsinuodijimus gali sukelti ir smalkės, nuodingi augalai ar grybai. Šios medžiagos pavojingos įvairaus amžiaus vaikams.

Antrąją vaikų apsinuodijimų grupę sudaro tyčiniai apsinuodijimai, dažniausiai pasitaikantys tarp paauglių. Jie gali vartoti įvairius vaistų mišinius, alkoholį ar narkotines medžiagas. Deja, tačiau kai kuriais atvejais apsinuodijimas būna sąmoningas bandymas nutraukti gyvybę. Tokiais atvejais dažniausiai išgeriama didelė vaistų dozė, todėl apsinuodijimai būna sunkūs, o diagnostika ir gydymas – sudėtingesni. Šie atvejai būdingi tarp 13–17 metų paauglių. Statistiškai dažniau tyčia apsinuodija mergaitės, ypač vartodamos medikamentus.

Jei apsinuodija kūdikis ar mažas vaikas, visada būtina įvertinti, ar nėra požymių, rodančių galimą nepriežiūrą, ar net smurtą prieš vaiką. Tokiais atvejais svarbu itin tiksliai ištirti aplinkybes, kuriomis įvyko apsinuodijimas, ir įvertinti, ar jos atitinka klinikinius požymius.

Daugumos 1–5 metų vaikų atsitiktinių apsinuodijimų galima išvengti. Didžiausias pavojus kyla tuomet, kai vaikai be priežiūros pasiekia namuose paliktus vaistus ar buitines chemines medžiagas. Šios visuomet turėtų būti laikomos saugiai, originaliose, vaikams neprieinamose pakuotėse, ne žemiau kaip tėvų akių lygyje. Idealiu atveju – užrakintose spintelėse.

Tėvai ir globėjai turi būti sąmoningi dėl vaikų saugumo namuose, t. y. nuolat stebėti, kur ir kaip laikomi potencialiai pavojingi produktai, o nelaimės atveju – nedelsiant žinoti, kaip elgtis, kur kreiptis ir kaip greitai suteikti pirmąją pagalbą.

Kaip atpažinti apsinuodijusį vaiką

Pastebėjus, kad vaikas ragauja vaistus ar kitas galimai nuodingas medžiagas, būtina nedelsti ir kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais dažniausiai žinomos apsinuodijimo aplinkybės ir konkreti medžiaga, todėl gydytojas gali operatyviau įvertinti situaciją ir skubiai pradėti gydymą.

Jei apsinuodijimo įvykis liko nepastebėtas, jį galima įtarti pagal pakitusį vaiko elgesį, be aiškios priežastis ar temperatūros pakilimo. Tokie požymiai gali būti: mieguistumas, svirduliavimas, sutrikusi pusiausvyra, griuvinėjimas, arba atvirkščiai – neįprastas susijaudinimas, dirglumas, neadekvati reakcija į aplinką. Įtariant apsinuodijimą, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Įtarus apsinuodijimą, labai svarbu nedelsiant apžiūrėti visus namus, ypač vietas, kur laikomi vaistai ir buitinės cheminės medžiagos. Gydytojui reikia pateikti kuo tikslesnę informaciją: kokias medžiagų vaikas galėjo nuryti, kiek jų galėjo būti suvartota ir kada tai galėjo įvykti. Ši informacija padeda greičiau nustatyti diagnozę ir parinkti tinkamiausią gydymą.

Kaip gydytojai nustato apsinuodijimą

Apsinuodijimo diagnozė nustatoma remiantis išsamia anamneze, klinikiniais požymiais, laboratoriniais tyrimais ir stebint gydymo veiksmingumą.

Tiksliausiai vaikų apsinuodijimas nustatomas tada, kai aiškiai žinoma, kokia medžiaga, kiek ir kada buvo suvartota ir kokiomis aplinkybėmis įvyko nelaimė. Jei informacija nėra aiški arba tėvai apsinuodijimo galimybę neigia, itin svarbūs klinikiniai sindromai, kurie leidžia įtarti tam tikrą nuodų grupę. Tokie simptomų rinkiniai vadinami toksikologiniais sindromais.

Laboratoriniai tyrimai, leidžiantys įtarti apsinuodijimą ar nustatyti vaistų koncentraciją kraujyje, yra svarbūs tik tam tikrais atvejais. Dažniausiai gydymas pradedamas remiantis klinikiniai požymiais, o ne laboratoriniais rezultatais. Konkreti nuodo koncentracija kraujyje nustatoma tik esant apsinuodijimui tam tikromis medžiagomis, tokiomis kaip geležies preparatai, etanolis, digoksinas, teofilinas, fenobarbitalis, valproatai ar karbamazepinas. Metabolinės acidozės nustatymas su padidėjusiu anijoniniu tarpu gali reikšti apsinuodijimą metanoliu, etilenglikoliu, etanoliu, salicilatais ar geležies preparatais. Kraujo oksimetrija leidžia diagnozuoti apsinuodijimą nitritais ar smalkėmis. Kai kuriais atvejais gali būti naudingi skubūs šlapimo testai.

Dažnai specifinių laboratorinių tyrimų tam tikriems nuodams nustatyti nėra. Tokiais atvejais diagnozė grindžiama anamneze, klinika ir stebima reakcija į taikomą gydymą. Gydymo efektyvumas dažnai patvirtina ir pačią apsinuodijimo diagnozę.

Kaip gydomas apsinuodijęs vaikas

Pagrindinis apsinuodijimo gydymo tikslas – kuo greičiau pašalinti nuodą iš organizmo, sumažinti jo patekimą į kraujotaką ir paskatinti nuodingų medžiagų bei jų skilimo produktų pasišalinimą. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo mažesnė rizika, kad nuodas paveiks organizmą. Jei nuo apsinuodijimo praėjo daugiau nei 1 valanda, nuodas skrandyje dažnai jau būna suiręs ar patekęs toliau į žarnyną. Be to, jei matomi vaiko sąmonės ar elgesio sutrikimų požymiai, jokiu būdu negalima jo vimdyti – tai gali sukelti užspringimą ar kitas komplikacijas. Todėl namuose skubią pagalbą būtina teikti tik pasitarus su gydytoju telefonu. Įvertinęs konkrečią situaciją, specialistas patars, kaip saugiai padėti vaikui iki atvykstant medikams.

Jei nuodinga medžiaga pateko į virškinamąjį traktą, gali būti taikomi keli gydymo būdai: vėmimo sukėlimas, skrandžio plovimas zondu, viso žarnyno išvalymas ar aktyvintosios anglies sugirdymas. Aktyvintoji anglis – universalus sorbentas, kuris gali surišti daugelį toksinių medžiagų ir neleisti joms įsisavinti kraujyje. Tačiau kiekvienas iš šių metodų turi savo indikacijas, kontraindikacijas ir tinkamiausią laiką, kada jis yra veiksmingiausias. Todėl bet kokie veiksmai turi būti atliekami tik pasitarus su sveikatos priežiūros specialistu.

Šiandien vaikų ūmių apsinuodijimų gydyme gerokai sumažėjo skrandžio plovimai zondu ir vėmimo sukėlimai. Šie metodai rekomenduojami tik išimtinais atvejais, kai apsinuodijimas yra sunkus, pavojingas gyvybei ir praėjo ne daugiau nei viena valanda nuo nuodingos medžiagos patekimo į organizmą. Net ir tokiais atvejais būtina užtikrinti vaiko kvėpavimo takų apsaugą ir nuolatinę būklės stebėseną. Besimptomiams vaikams skrandžio plovimas ar vėmimo sukėlimas nėra rekomenduojamas, nes galimos komplikacijos dažnai viršija naudą.

Vėmimo sukėlimas – tai viena iš pirmosios pagalbos priemonių, kuri gali būti taikoma tik gydytojui įvertinus situaciją ir įsitikinus, kad nėra kontraindikacijų. Vėmimą galima sukelti mechaniniu būdu arba naudojant vėmimą skatinančias medžiagas, tačiau tai neturėtų būti daroma savavališkai namuose. Vėmimo sukelti negalima, jei:

• vaiko sąmonė sutrikusi arba įtariamas nuodas gali greitai pažeisti centrinę nervų sistemą ar sukelti traukulius;
• apsinuodijimas įvyko stipriomis rūgštimis, šarmais ar lakiomis medžiagomis (pvz., benzinu, tirpikliais);
• sutrikę rijimo ir kosulio refleksai;
• vaikas serga hemoragine diateze;
• apsinuodijusiam vaikui mažiau nei 6 mėnesiai;
• vaikas prarijo netoksišką medžiagą arba jos kiekis per mažas sukelti apsinuodijimą;
• dėl vėmimo užsitęstų priešnuodžio ar aktyvintosios anglies sugirdymas;
• kartu praryti aštrūs svetimkūniai (pvz., dantų krapštukai, stiklo šukės);
• nuo apsinuodijimo momento praėjo daugiau nei 1 valanda.

Jei nusprendžiama vaiką vimdyti, visų pirma reikia įsitikinti, ar vaikas tikrai gali vemti. Tam mechaniškai bandoma sukelti vėmimo refleksą, be skysčių. Jeigu vaikas nevemia, jokiu būdu negalima jo girdyti, nes į organizmą patekę skysčiai gali dar labiau paspartinti nuodų pasisavinimą virškinamajame trakte ir pabloginti vaiko būklę. Jeigu vaikui pasireiškia vėmimo refleksas, galima sugirdyti 1 % valgomosios druskos tirpalo (tai saugesnė alternatyva nei paprastas vanduo). Gryno (hipotoninio) vandens naudoti negalima, nes jis gali padidinti skrandžio gleivinės pralaidumą ir paspartinti nuodų rezorbciją. Išimtis taikoma tais atvejais, jei įtariamas apsinuodijimas korozinėmis (stipriai ėsdinančiomis) medžiagomis, pavyzdžiui, rūgštimis, šarmais. Šiais atvejais vaiką būtina nedelsiant girdyti švariu geriamuoju vandeniu, kad sumažėtų žalingas nuodo poveikis burnai, stemplės ir skrandžio gleivinei. Taip pat svarbu kuo greičiau kreiptis į gydymo įstaigą, nes namų priemonės yra laikinos.

Skrandžio plovimas zondu gali būti taikomas tik tam tikrais atvejais, kai nauda viršija galimą riziką. Jis rekomenduojamas, jei:

• įtariamas sunkus apsinuodijimas, galintis kelti grėsmę gyvybei;
• nuodingas skystis išgertas per pastarąją valandą;
• kieti preparatai (pvz., tabletės) praryti mažiau nei prieš 2 valandas;
• kieti preparatai praryti prieš daugiau nei 2 valandas, bet jų išgerta labai daug, jie slopina žarnyno motoriką, ilgai rezorbuojasi virškinamajame trakte ar yra sunkiai virškinami (pvz., nuodingi grybai, augalai).

Vis dėlto yra situacijų, kai skrandžio plovimas nerekomenduojamas. To nereikėtų taikyti, jei vaikas apsinuodijo ėsdinančiomis rūgštimis ar šarmais, prarijo aštrių daiktų ar vaistų paketų, jau gausiai vėmė arba išgėrė netoksinių medžiagų. Šiais atvejais skrandžio plovimas ne tik neduos naudos, bet ir sukels rimtų komplikacijų.

Nuodams pasišalinti iš virškinamojo trakto bene saugiausia ir plačiausiai rekomenduojama priemonė – universalus nuodų sorbetas, t. y. aktyvintoji anglis. Ji efektyviai suriša daugelį toksinių medžiagų visame žarnyne, neleisdama joms rezorbuotis į kraujotaką. Aktyvintoji anglis itin veiksminga apsinuodijus dauguma vaistų, tačiau ji neveiksminga, jei apsinuodijama geležies preparatais, sunkiaisiais metalais (pvz., švinu, gyvsidabriu), alkoholiu, korozinėmis medžiagomis ar lakiaisiais angliavandeniliais, tokiais kaip naftos produktai. Be gebėjimo surišti nuodus ir užkirsti kelią jų pasisavinimui, aktyvintoji anglis, skiriama pakartotinai, gali padidinti jau į kraujotaką patekusio nuodo pašalinimą per žarnyną. Vis dėlto svarbu žinoti, kad jos efektyvumas mažėja bėgant laikui po apsinuodijimo, todėl aktyvintąją anglį būtina sugirdyti kaip įmanoma greičiau. Veiksminga laikoma pirmoji dozė, atitinkanti bent 1 g anglies vienam vaiko kūno svorio kilogramui. Jei vaikas sąmoningas ir gali gerti, aktyvintoji anglis gali būti sugirdoma praskiedus skysčiuose, pavyzdžiui, 15 g anglies sumaišant su 75 ml skysčių, 25 g – su 120 ml, o 50 g – su 240 ml. Išgerti rekomenduojama per 1–2 valandas. Jei anglis skiriama po skrandžio plovimo, ji gali būti suleidžiama per zondą. Po pirmosios dozės dažnai tikslinga skirti ir vidurius laisvinančių priemonių, kad būtų paspartintas nuodų pašalinimas iš žarnyno.

Daugelio specialistų teigimu, aktyvintoji anglis yra saugesnė ir dažnai netgi veiksmingesnė priemonė nei skrandžio plovimas, padedanti pašalinti dar nerezorbuotus nuodus iš virškinamojo trakto. Ji turėtų būti skiriama visais atvejais, kai išgerta galimai toksiška medžiagos dozė. Taip pat aktyvintąją anglį rekomenduojama skirti ir esant neaiškiems vaikų apsinuodijimo atvejams, kai nėra tiksliai žinoma, kokia medžiaga ar kiek jos galėjo būti suvartota. Įtariant sunkų apsinuodijimą, aktyvintoji anglis dažnai skiriama kartu su skrandžio plovimu, nes tai padidina galimybę sumažinti į organizmą patekusio nuodo kiekį.

Jei nuodas jau pateko į kraujotaką, jo pašalinimui gali prireikti kartotinių aktyvintosios anglies dozių bei priemonių, skatinančių jo šalinimą su šlapimu. Kai kuriais atvejais gali būti taikomas šlapimo pH keitimas, siekiant palengvinti tam tikrų nuodų pasišalinimą. Rečiau, tačiau sunkiais apsinuodijimų atvejais, gali būti naudojami ir sudėtingesni, ekstrakorporiniai detoksikacijos metodai, tokie kaip hemoperfuzija, hemodializė, hemofiltracija ar pakaitinis kraujo perpylimas.

Be to, kai kurių nuodų poveikį galima sušvelninti ar visiškai neutralizuoti naudojant specifinius priešnuodžius. Jie veikia įvairiai – neutralizuoja pačius nuodus, suriša jų toksinius metabolitus arba padeda gydyti gyvybei pavojingus klinikinius simptomus, išsivysčiusius dėl apsinuodijimo.