Priklausomybės sindromas

Priklausomybės ligos priskiriamos psichikos ir elgesio sutrikimų grupei. Joms būdingas stiprus potraukis vartoti psichiką veikiančias (psichoaktyviąsias) medžiagas ir reikšmingai sumažėjusi galimybė kontroliuoti jų vartojimą. Dėl to žmogus patiria arba rizikuoja patirti neigiamų padarinių sveikatai, santykiams ar socialinei padėčiai. Oficialus šių sutrikimų pavadinimas yra priklausomybės sindromas – tai visuma požymių, rodančių priklausomybės, kaip psichikos ir elgesio sutrikimo, vystymąsi. Svarbu pažymėti, kad tokie terminai kaip „alkoholizmas“, „narkomanija“ ar „toksikomanija“ šiandien specialistų laikomi netiksliais ir nevartotinais, nes jie neatspindi tikrosios reiškinio esmės.

Tabako ir alkoholio vartojimas yra paplitęs tarp įvairių amžiaus grupių. Remiantis Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, apie 8 % šalies gyventojų bent kartą gyvenime yra bandę narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Oficialiais skaičiais apie 1,8 % Lietuvos gyventojų gydėsi dėl priklausomybės nuo alkoholio, o apie 0,17 % – dėl priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Iš pastarųjų daugiausia (apie 80 %) sudaro priklausomybė nuo opioidų. Nikotino priklausomybė oficialiai nefiksuojama, tačiau dauguma reguliariai rūkančių asmenų faktiškai yra priklausomi nuo nikotino.

Priklausomybės sindromas rodo, kad organizme, ypač centrinėje nervų sistemoje, dėl nuolatinio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įvyksta rimti pokyčiai. Jie susiję su neuromediatorių (cheminių junginių, pernešančių nervinius impulsus tarp neuronų) veiklos sutrikimu. Dažniausiai minimi dopaminas, serotoninas, endogeniniai morfinai ir kitos medžiagos. Šių procesų pažeidimas sukelia stiprų potraukį vartoti psichoaktyviąją medžiagą, nepaisant akivaizdžios žalos.

Šis potraukis dažnai įvardijamas kaip „alkis“, kylantis dėl sutrikusios smegenų cheminės veiklos. Dėl to priklausomybė iš esmės yra centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimo požymis. Ji traktuojama kaip liga ar sutrikimas, panašiai kaip ir kitos lėtinės būklės. Pavyzdžiui, asmuo, sergantis hipertenzija, negali savarankiškai reguliuoti kraujospūdžio be tinkamų priemonių, taip ir priklausomas žmogus pats dažnai nepajėgia suvaldyti potraukio psichoaktyvioms medžiagoms be specializuotos pagalbos.

Žmonės skiriasi savo jautrumu priklausomybei. Tai glaudžiai susiję su genetine predispozicija – paveldimomis centrinės nervų sistemos funkcionavimo ypatybėmis. Tyrimai rodo, kad asmenys, kurių tėvai sirgo priklausomybės ligomis, turi 3–4 kartus didesnę riziką patys susidurti su priklausomybe nuo alkoholio ar kitų medžiagų. Vis dėlto genetika nėra vienintelis veiksnys, nes reikšmingą įtaką daro ir asmenybės bruožai, susiformuojantys vaikystėje ir jaunystėje, taip pat socialinė aplinka. Dėl to priklausomybė laikoma biopsichosocialiniu sutrikimu, kurio kilmę lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių visuma.

Kada įtarti priklausomybės sindromą?

Priklausomybę reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo nukenčia žmogaus sveikata, santykiai ar socialinė padėtis. Jei vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, bet jau pažeidė sveikatą (pvz., kepenų funkciją dėl gausaus alkoholio vartojimo), pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją tokia būklė įvardijama kaip žalingas vartojimas.

Net ir nesant priklausomybės sindromo, tam tikri vartojimo įpročiai ar būdai gali sulaukti aplinkinių kritikos ir visuomenės nepritarimo – tai vadinama probleminiu vartojimu. Dažnai žmonės nepajėgia objektyviai įvertinti savo būklės ir grėsmės sveikatai bei socialinei gerovei. Dėl to svarbus artimųjų, šeimos narių ar kolegų vaidmuo, nes jie gali padėti laiku pastebėti problemą ir paraginti kreiptis profesionalios pagalbos.

Kada nustatomas priklausomybės sindromas?

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintą Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10, 1992 m.), gydytojas psichiatras priklausomybės sindromą diagnozuoja tuomet, kai asmuo per paskutinius metus patiria bent tris iš žemiau pateiktų požymių:

• stiprus noras vartoti psichiką veikiančią medžiagą;
• sunkumai kontroliuojant vartojimą – pradžią, pabaigą ar intensyvumą;
• fiziologinė abstinencija, pasireiškianti specifiniais simptomais arba poreikiu vartoti tą pačią (ar artimą) medžiagą, kad būtų palengvinti ar išvengti abstinencijos požymiai;
• padidėjusi tolerancija – organizmas prisitaiko prie medžiagos, todėl norimam poveikiui pasiekti reikia vis didesnių dozių (pavyzdžiui, priklausomi asmenys gali vartoti tokius kiekius alkoholio, opioidų ar raminamųjų, kurie sveikam žmogui sukeltų sunkų apsinuodijimą ar net mirtį);
• interesų sumažėjimas – žmogus vis mažiau domisi kitomis veiklomis, didžiąją laiko dalį skiria medžiagai gauti, vartoti ar atsigauti po jos poveikio;
• vartojimas nepaisant žalingų pasekmių, pavyzdžiui, kepenų pažeidimo, depresijos po ilgų išgertuvių. Tokiais atvejais svarbu įvertinti, ar asmuo suvokė žalingą poveikį.

Priklausomybės sindromą nustato gydytojas psichiatras, remdamasis išsamiu paciento apklausimu ir apžiūra. Paprastai siekiama gauti informacijos ne tik iš paties paciento, bet ir iš šeimos narių, draugų ar kolegų. Apžiūros metu vertinami abstinencijos požymiai ir galimos psichiką veikiančių medžiagų vartojimo komplikacijos.

Papildomai gali būti atliekami greitieji testai, skirti psichoaktyviosioms medžiagoms nustatyti šlapime ar seilėse. Daugumą jų galima aptikti per 24–48 val. po pavartojimo, priklausomai nuo medžiagos tipo ir suvartotos dozės. Tačiau tokie tyrimai turi paklaidą, todėl laikomi preliminariais ir turi būti vertinami kartu su specialisto konsultacija bei kitais diagnostikos metodais.