Doc. dr. Emilis Subata
Priklausomybės ligos priskiriamos psichikos ir elgesio sutrikimų grupei. Jos esmę atspindi tai, kad asmuo jaučia stiprų potraukį vartoti psichiką veikiančias (psichoaktyviąsias) medžiagas, o sugebėjimas kontroliuoti psichiką veikiančių medžiagų vartojimą (pradžią, pabaigą, intensyvumą) žymiai sumažėja. Dėl to asmuo rizikuoja patirti arba patiria neigiamą poveikį sveikatai, tarpasmeniniams ryšiams, socialinei padėčiai. Priklausomybės sindromas – tai oficialus priklausomybės ligos terminas. Jis apibūdina visumą požymių, būdingų priklausomybėms, kaip psichikos ir elgesio sutrikimui. Terminai „alkoholizmas“, „narkomanija“, „toksikomanija“ (o kartu ir tokie kaip „alkoholikas“, „narkomanas“, „toksikomanas“) nevartotini specialistų, nes netiksliai apibrėžia reiškinio esmę.
Tabako ir alkoholinių gėrimų vartojimas yra paplitęs tarp įvairių amžiaus grupių. Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos duomenimis, apie 8 proc. Lietuvos gyventojų kada nors gyvenime yra bandę narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje apie 1,8 proc. gyventojų gydėsi dėl priklausomybės nuo alkoholio ir apie 0,17 proc. – dėl priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, iš kurių apie 80 proc. sudaro priklausomybė nuo opioidų. Priklausomybės nuo nikotino paplitimas oficialiai neregistruojamas, tačiau dauguma rūkančių tabaką asmenų yra priklausomi nuo nikotino.
Jei atsirado priklausomybės sindromas, vadinasi, organizme, ypač centrinėje nervų sistemoje, dėl reguliaraus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įvyko rimtų pokyčių. Šie pokyčiai susiję su neuromediatorių (cheminių medžiagų, pernešančių nervinius impulsus iš vieno neurono į kitą), tokių kaip dopaminas, serotoninas, endogeniniai morfinai ir kt., apykaitos sutrikimu. Taigi stiprus noras vartoti medžiagą priklausomiems asmenims, dažnai neatsižvelgiant į neigiamus padarinius, sąlygojamas „alkio“, kurį sukelia sutrikusi smegenų cheminė veikla. Vadinasi, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą galime apibūdinti kaip priklausomų asmenų centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimo požymį. Tai įvardijama kaip„priklausomybė“, „priklausomybės sutrikimas ar liga“. Taip apibūdinama, kad asmens galimybės suvaldyti savo „alkį“ vienos ar kitos rūšies psichoaktyviosioms medžiagoms ir valdyti jų vartojimą tapo ribotos, panašiai ir susirgęs hipertenzine liga asmuo be specialistų pagalbos ir priemonių turi ribotas galimybes reguliuoti savo kraujospūdį.
Žmonės skiriasi pagal tai, kiek jie pasiduoda priklausomybės formavimuisi. Tai labai priklauso nuo individualios genetinės predispozicijos, t. y. paveldėtų centrinės nervų sistemos funkcionavimo ypatumų. Pvz., prieš trisdešimt metų įvaikinimo studijos parodė, kad tėvų, buvusių priklausomų nuo alkoholio, vaikams gresia 3–4 kartus didesnė rizika susirgti priklausomybe nuo alkoholio. Tačiau svarbus vaidmuo tenka ir asmenybės (psichologiniams) bruožams, besiformuojantiems vaikystėje ir jaunystėje, ir socialinei aplinkai. Taigi priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų sindromo atsiradimą lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai, arba kitaip – tai biopsichosocialinis sutrikimas.
Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo asmuo patiria padarinius sveikatai, tarpasmeniniams santykiams, socialiniai padėčiai. Jei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai (pvz., kepenų pažeidimas dėl gausaus alkoholio vartojimo), pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją ši būsena įvardijama kaip „žalingas vartojimas“. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas arba vartojimo būdas net ir nesant priklausomybės sindromo gali sukelti aplinkinių kritiką ir visuomenės nepritarimą. Šis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dažnai įvardijamas kaip „probleminis vartojimas“. Dažnai asmenys nepajėgia adekvačiai ir kritiškai įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir bendradarbiai tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities.
KADA NUSTATOMAS PRIKLAUSOMYBĖS SINDROMAS
Vadovaudamasis Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtinta Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10: Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika, 1992) gydytojas psichiatras priklausomybės sindromą diagnozuoja, jeigu asmuo per paskutinius metus patiria bent 3 iš šių požymių:
- stiprų norą vartoti psichiką veikiančią medžiagą;
- sunku valdyti elgesį, t. y. vartojimo pradžią, pabaigimą arba intensyvumą;
- fiziologinės abstinencijos būseną; ji pasireiškia būdingu medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios (arba artimos) medžiagos vartojimu, norint palengvinti abstinencijos simptomus arba jų išvengti, kai asmuo medžiagos vartojimą nutraukia arba sumažina;
- padidėjusią toleranciją medžiagai, rodančiai, kad organizmas prisitaikė prie medžiagos (neuroadaptacija), o vis didesnės psichoaktyviųjų medžiagų dozės reikalingos tam, kad būtų pasiektas trokštamas poveikis, anksčiau pasiektas vartojant mažesnes dozes. Asmenys, priklausomi nuo alkoholio, raminamųjų ar opioidų, gali vartoti tokias dideles paros dozes, kurios sunkiai apnuodytų arba sukeltų mirtį asmenims be priklausomybės;
- asmuo visiškai nesidomi kitais pomėgiais ar interesais; daug laiko skiria medžiagai gauti, vartoti arba atsigauti nuo jos poveikio;
- asmuo medžiagą vartoja nepaisydamas akivaizdžiai žalingų padarinių, pvz., kepenų pažeidimo, depresijos būsenos po stiprių išgertuvių. Reikėtų nustatyti, ar asmuo iš tikrųjų žinojo arba turėjo žinoti apie kenksmingumo pobūdį bei dydį.
Diagnozę nustato gydytojas psichiatras, įvertinęs žinias, gautas iš paciento (pageidautina ir iš kitų nepriklausomų šaltinių, pvz., šeimos narių, draugų, bendradarbių) per jo apžiūrą, kurios metu įvertinami abstinencijos reiškiniai, psichiką veikiančių medžiagų vartojimo komplikacijos. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas nustatomas taikant greitojo narkotikų nustatymo testus, kuriais tiriamas šlapimas arba seilės. Dauguma psichoaktyviųjų medžiagų, atsižvelgiant į suvartotą dozę, šlapime ir seilėse nustatomos nuo 24 iki 48 val. po vartojimo. Greitieji nustatymo testai (šlapimo, seilių) turi tam tikrą paklaidą ir yra preliminarūs, todėl juos reikia atlikti konsultuojantis su specialistais.
