Arterinė hipertenzija

Padidėjęs arterinis kraujospūdis yra vienas pagrindinių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

Arterinė hipertenzija – tai pamažu progresuojantis širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimas, kurio atsiradimą lemia padidėjęs kraujospūdis bei daugybė tarpusavyje susijusių priežasčių. Ši būklė susijusi su reikšmingais širdies ir kraujagyslių funkcijos bei struktūros pakitimais, kurie ilgainiui pažeidžia svarbius organus, t. y. širdį, smegenis, inkstus ir kitus audinius. Negydoma arterinė hipertenzija gali sukelti ankstyvą negalią ar net gyvybei pavojingas komplikacijas.

Arterinė hipertenzija skirstoma į dvi pagrindines rūšis:

1. Pirminė hipertenzija – sudaro apie 95 % visų atvejų. Šios rūšies pagrindinis ir dažnai vienintelis požymis – padidėjęs kraujospūdis, o tiksli priežastis nežinoma.
2. Antrinė hipertenzija – tai padidėjęs kraujospūdis, atsirandantis kaip kitos ligos simptomas. Dažniausiai ją sukelia inkstų ar endokrininės sistemos sutrikimai, todėl ši forma dar vadinama simptominė hipertenzija.

Kraujospūdis – tai kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles, kuris nuolat kinta priklausomai nuo širdies darbo ciklo. Tam, kad deguonimi prisotintas kraujas pasiektų vidaus organus, širdis turi jį išstumti su tam tikru spaudimu. Arterinį kraujospūdį lemia keli pagrindiniai veiksniai: širdies išstumiamo kraujo tūris, aortos elastingumas, kraujagyslių pasipriešinimas bei kraujo klampumas. Kiekvieno širdies susitraukimo metu spaudimas kraujagyslėse pakyla, o atsipalaidavimo metu sumažėja, todėl kraujospūdis visada vertinamas dviem skaičiais – sistoliniu ir diastoliniu, matuojamais milimetrais gyvsidabrio stulpelio (mm Hg).

Pirmasis, aukštesnis kraujospūdžio rodmuo, žymi širdies susitraukimo metu susidarantį spaudimą arterijose ir yra vadinamas sistoliniu kraujospūdžiu. Antrasis, mažesnis skaičius, parodo kraujospūdį širdžiai atsipalaidavus – tai diastolinis spaudimas. Skirtumas tarp šių dviejų rodmenų vadinamas pulsiniu spaudimu (sistolinis minus diastolinis). Normalus pulsinis spaudimas neturėtų viršyti 40–50 mm Hg. Naujausi duomenys rodo, kad padidėjęs pulsinis spaudimas yra vienas svarbiausių veiksnių, didinančių riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Lietuvoje atlikti sveikatos tyrimai pagal CINDI ir MONIKA programas atskleidė, kad arterinė hipertenzija diagnozuojama daugiau nei pusei 34–64 metų amžiaus gyventojų – 59,1 % vyrų ir 50,9 % moterų. Su amžiumi šie skaičiai toliau didėja: beveik 75 % vyresnio amžiaus žmonių nustatomas padidėjęs kraujospūdis.

Kraujospūdis nėra pastovus, nes jį nuolat veikia įvairūs vidiniai ir išoriniai veiksniai. Sveiko žmogaus kraujospūdžio svyravimas yra natūralus procesas, kai kraujospūdis pakyla fizinės ar emocinės įtampos metu ir sumažėja atsipalaidavus ar miegant. Esant normaliai reguliavimo sistemų veiklai, tiek padidėjęs, tiek sumažėjęs kraujospūdis greitai grįžta į įprastas ribas. Tačiau kai šie mechanizmai sutrinka, kraujospūdis gali išlikti padidėjęs ilgesnį laiką. Arterinė hipertenzija diagnozuojama tik tuo atveju, kai pakartotinai matuojant kraujospūdis nuolat būna aukštas.

Suaugusio žmogaus normalus sistolinis kraujospūdis yra 86–139 mmHg, o diastolinis – 60–89 mmHg ribose. Su amžiumi kraujospūdis natūraliai didėja. Kraujospūdis laikomas padidėjusiu tada, kai rodmenys siekia 140/90 mmHg ar daugiau. Jei padidėja tik sistolinis spaudimas, o diastolinis išlieka normalus ar net sumažėjęs, diagnozuojama izoliuota sistolinė hipertenzija. Šią būklę dažniausiai sukelia stambiųjų arterijų sustandėjimas ir sumažėjęs jų elastingumas. Tokiais atvejais padidėja ne tik sistolinis, bet ir pulsinis kraujospūdis. Izoliuota sistolinė hipertenzija ypač dažnai nustatoma vyresniems nei 65 metų asmenims.

Tyrimų ir klinikinių stebėjimų duomenys rodo, kad arterinė hipertenzija yra sudėtinga, daugiafaktorinė liga, kuriai įtakos turi tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Dažnai vienam žmogui ligos vystymuisi įtakos turi keli skirtingi veiksniai, tačiau vieni iš jų gali būti dominuojantis. Įvairūs arterinės hipertenzijos atsiradimo mechanizmai gali būti skirtingai reikšmingi, priklausomai nuo ligos stadijos, laiko ar konkrečios pacientų grupės. Šis reiškinys vadinamas arterinės hipertenzijos kilmės heterogeniškumu. Apibendrinus esamus duomenis, galima teigti, kad arterinė hipertenzija yra sudėtingas genetikos ir aplinkos veiksnių sąveikos rezultatas, turintis tiesioginį poveikį kraujospūdžio reguliavimo sistemoms.

Vienas iš ankstyviausių arterinės hipertenzijos vystymosi veiksnių – vidinio kraujagyslių dangalo (endotelio) struktūriniai ir funkciniai pokyčiai, kurie gali atsirasti dar nesant pačios hipertenzijos. Šiuos pakitimus dažniausiai lemia netinkama gyvensena, pavyzdžiui, rūkymas, nesubalansuota mityba ir mažas fizinis aktyvumas. Endotelis atlieka svarbias funkcijas, nes jis gamina medžiagas, kurios plečia (pvz., azoto oksidas) ir siaurina (pvz., endotelinas, tromboksanas) kraujagysles. Svarbiausia endotelio paskirtis – išlaikyti kraujagyslių spindį, kad jomis kraujas galėtų laisvai tekėti. Kai ši funkcija sutrinka, pradeda vystytis kraujagyslių disfunkcija, kuri yra vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų bei hipertenzijos atsiradimo mechanizmų.

Pirminės arterinės hipertenzijos formavimuisi itin svarbų vaidmenį atlieka padidėjęs simpatinės nervų sistemos aktyvumas. Ši sistema reguliuoja daugumą kraujospūdį lemiančių procesų. Jos suaktyvėjimas ne tik didina kraujospūdį, bet ir prisideda prie kitų neigiamų būklių atsiradimo, tokių kaip hiperlipemija, hipokalemija, hiperinsulinizmas, kairiojo skilvelio hipertrofija bei kraujagyslių sienelės raumeninio sluoksnio sustorėjimas. Pastarasis siaurina smulkiųjų arterijų spindį, didina kraujotakos pasipriešinimą ir dar labiau didina kraujospūdį. Pagrindiniai padidėjusios simpatinės veiklos požymiai – dažnas pulsas (tachikardija) ir sumažėjęs pulso kintamumas tiek fizinio krūvio, tiek ramybės metu.

Didelę reikšmę hipertenzijos vystymuisi turi ir inkstų funkcija. Kai inkstai neišskiria pakankamai natrio, organizme kaupiasi skysčiai, o tai kelia kraujospūdį. Be to, padidėjęs renino išsiskyrimas ir sumažėjusi kraujagysles plečiančių medžiagų (prostaglandinų, kininų) gamyba taip pat prisideda prie kraujospūdžio kilimo.

Svarbiausią vaidmenį reguliuojant širdies ir kraujagyslių sistemą atlieka renino-angiotenzino-aldosterono sistema. Anksčiau manyta, kad reninas gaminamas tik inkstuose, tačiau dabar žinoma, kad ši medžiaga gaminama ir širdyje, kraujagyslėse, smegenyse, ir net virškinamojo trakto audiniuose. Ši sistema ne tik skatina arterinės hipertenzijos vystymąsi, bet turi įtakos ir jos eigai bei komplikacijoms.

Yra daugybė veiksnių, kurie didina pirminės arterinės hipertenzijos riziką. Pagrindiniai jų:

• vyresnis amžius (moterims nuo 65 metų, o vyrams nuo 55 metų);
• genetinis polinkis (hipertenzijos atvejai šeimoje);
• rūkymas;
• per didelis druskos vartojimas;
• padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje (hiperlipemija);
• antsvoris ar nutukimas;
• fizinio aktyvumo stoka;
• II tipo cukrinis diabetas;
• gausus alkoholio vartojimas.

Nors kai kurių veiksnių, tokių kaip amžius, lytis ir paveldimumas, pakeisti negalima, daugeliu atveju riziką lemiančių aspektų galima išvengti. Siekiant sumažinti arterinės hipertenzijos išsivystymo tikimybę ar atitolinti jos pradžią, svarbu laikytis sveiko gyvenimo būdo principų.

Dažniausiai arterine hipertenzija sergantys asmenys ilgą laiką nejaučia jokių negalavimų, todėl net neįtaria, kad jų kraujospūdis yra padidėjęs. Dėl to ši liga neretai nustatoma atsitiktinai, profilaktinio patikrinimo ar vizito pas gydytoją metu. Kai kuriems žmonėms hipertenzija gali pasireikšti tam tikrais simptomais, pavyzdžiui:

• galvos skausmu (ypač pakaušio ar sprando srityje);
• svaigimu;
• spengimu ausyse;
• nemaloniais pojūčiais širdies plote;
• padažnėjusiu širdies plakimu (šis iš pradžių pasireiškia fizinio ar emocinio streso metu, o vėliau – ramybės būsenoje).

Negydant padidėjusio kraujospūdžio, pirmiausiai pažeidžiamos kraujagyslės. Ilgainiui dėl kraujagyslių pažeidimo sutrinka įvairių gyvybiškai svarbių organų veikla. Daugiausia žalos patiria vadinamieji  „taikinio organai“, kurie turi tankiausią kraujagyslių tinklą, pavyzdžiui, inkstai, širdis, akys ir smegenys. Negydoma arterinė hipertenzija gali sukelti rimtas komplikacijas, tokias kaip:

• miokardo infarktas (širdies raumens pažeidimas);
• galvos smegenų insultas;
• inkstų funkcijos nepakankamumas;
• širdies nepakankamumas;
• regos sutrikimai.

Dėl to labai svarbu kuo anksčiau nustatyti padidėjusį kraujospūdį ir pradėti nuoseklų, ilgalaikį gydymą.

Diagnozuojant arterinę hipertenziją, labai svarbu tiksliai išmatuoti kraujospūdį ir tinkamai įvertinti gautus duomenis. Kai kuriems asmenims kraujospūdis pakyla tik apsilankymo pas gydytoją metu, o matuojant namuose jis būna normalus. Tokia būklės vadinama baltojo chalato hipertenzija, arba izoliuota gydymo įstaigos hipertenzija. Ji pasitaiko maždaug 15 % visos populiacijos, tačiau tik trečdaliui iš jų diagnozuojama tikroji arterinė hipertenzija.

Egzistuoja ir priešinga būklė, kai žmogaus kraujospūdis gydytojo kabinete būna normalus (žemiau 140/90 mmHg), o namuose fiksuojami didesni rodmenys. Tokia būklė vadinama užmaskuota, arba izoliuota ambulatorine hipertenzija. Manoma, kad ši forma pasitaiko maždaug 1 iš 7 ar 8 asmenų, kurių kraujospūdis gydymo įstaigoje atrodo normalus. Tyrimai rodo, kad užmaskuota hipertenzija yra susijusi su didesniu tikslinių organų (širdis, inkstai ar smegenys) pažeidimo dažniu, palyginti su asmenimis, kurių kraujospūdis iš tiesų normalus. Ši būklė taip pat padidina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Dėl šios priežasties kiekvienam žmogui, sulaukusiam 30 metų, rekomenduojama bent kartą per metus pasitikrinti kraujospūdį. Jei fiksuojami padidėję rodmenys, verta įsigyti kraujospūdžio matuoklį ir reguliariai sekti kraujospūdį namuose. Šie duomenys yra itin svarbūs ne tik diagnozuojant hipertenziją, bet ir parenkant tinkamiausią gydymą bei vertinant gydymo veiksmingumą.

Norint išvengti matavimo klaidų, rekomenduojama naudoti pusiau automatinius kraujospūdžio matuoklius su ant žasto dedama manžete. Šie prietaisai yra pakankamai tikslūs ir patogūs naudoti namų sąlygomis. Matuojant kraujospūdį, svarbu laikytis šių pagrindinių taisyklių:

• kraujospūdis turėtų būti matuojamas sėdint, prieš tai bent 5–10 min. ramiai pailsėjus;
• ranka turi būti padėta ant stalo širdies lygyje;
• manžetė turi būti tinkamo pločio (ji turėtų apimti 80 % žasto apimties);
• manžetė turėtų būti juosiama 2–3 cm virš alkūnės linkio ant nuogos odos;
• oras į manžetę pučiamas tol, kol užspaudžiama arterija ir išnyksta pulsas;
• oras lėtai išleidžiamas iš manžetės oras (2–3 mm Hg/sek. greičiu), stebint manometro rodmenis ir klausantis arterinio kraujo pulsavimo garsų (jei naudojamas klasikinis auskultacinis metodas);
• kai pasigirsta pirmieji garsai, užfiksuojamas sistolinis kraujospūdis, o kai garsai visiškai išnyksta – diastolinis spaudimas;
• kraujospūdį rekomenduojama matuoti kelis kartus su 1–2 minučių pertrauka, kad būtų galima įvertinti vidutinę reikšmę, nes rodmenys gali kisti dėl natūralaus kraujospūdžio svyravimo;
• kraujospūdį reikėtų matuoti abiejose rankose (jei tarp rankų matomas skirtumas iki 10 mm Hg – tai laikoma normos riba, tolimesniems matavimams patariama pasirinkti tą ranką, kurioje kraujospūdis buvo aukštesnis).

Įtarus padidėjusį kraujospūdį, rekomenduojama jį matuoti 2 kartus per dieną toje pačioje rankoje. Pirmą kartą – ryte, vos pabudus, dar prieš pradedant dienos veiklą (tai vadinamasis bazinis kraujospūdis), o antrą – vakare, po darbo dienos, kai organizmas dar nėra visiškai pailsėjęs.

Norint tiksliau įvertinti kraujospūdžio pokyčius per parą, atliekamas tyrimas, t. y. 24 valandų arterinio kraujospūdžio stebėjimas (ambulatorinis stebėjimas). Šio tyrimo metu kraujospūdis automatiškai matuojamas reguliariais intervalais dieną ir naktį, o gauti duomenys leidžia įvertinti ne tik vidutinį kraujospūdį, bet ir jo svyravimus. Viena svarbiausių šio tyrimo dalių – naktinio kraujospūdžio vertinimas. Sveiko žmogui kraujospūdis miego metu turėtų būti žemesnis nei dienos metu. Jei kraujospūdis naktį nesumažėja, tai gerokai padidina riziką susirgti miokardo infarktu ar insultu.

Paros kraujospūdžio stebėjimas taip pat leidžia nustatyti užmaskuotą hipertenziją, baltojo chalato sindromą ir parinkti tinkamiausią gydymą.

Kraujospūdžio padidėjimas klasifikuojamas pagal laipsnius. Suaugusiųjų kraujospūdžio normos ir padidėjimo laipsniai pateikiami lentelėje.

Arterinio kraujospūdžio klasifikacija pagal jo dydį (mm Hg)

Kategorija	Sistolinis KS	Diastolinis KS
Optimalus	<120	ir < 80
Normalus	120–129	ir/ar 80–84
Aukštas–normalus	130–139	ir/ar 85–89
I laipsnio hipertenzija (lengva)	140–159	ir/ar 90–99
II laipsnio hipertenzija (vidutinė)	160–179	ir/ar 100–109
III laipsnio hipertenzija (sunki)	>180	ir/ar ³ 110
Izoliuota sistolinė hipertenzija	>140	ir <90

Ar paciento kraujospūdis yra padidėjęs ir koks tai padidėjimo laipsnis, nustato gydytojas, įvertinęs tiek medicinos įstaigoje, tiek namuose atliktus kraujospūdžio matavimo duomenis. Vis dėlto kraujospūdis yra tik vienas iš kelių veiksnių, lemiančių širdies ir kraujagyslių ligų riziką bei gydymo strategiją. Vertinant bendrą riziką, atsižvelgiama į tai, kiek pacientas turi papildomų rizikos veiksnių, ar jau yra pažeisti vadinamieji taikinio organai (širdis, smegenys, inkstai, kraujagyslės, akys), ar sergama kitomis gretutinėmis ligomis.

Be išsamios paciento apklausos ir daugkartinių kraujospūdžio matavimų, atliekami laboratoriniai tyrimai, tokie kaip gliukozės kiekis nevalgius, lipidograma, kalio, šlapimo rūgšties, kreatinino koncentracija kraujyje, hemoglobino ir hematokrito lygis. Taip pat atliekamas šlapimo tyrimas, vertinamas baltymų kiekis šlapime. Visa tai leidžia įvertinti galimus inkstų pažeidimus. Atliekama ir elektrokardiograma (EKG) ir, jei reikia, širdies echoskopija. Šie tyrimai leidžia įvertinti širdies ritmą, vožtuvų būklę, ertmių dydį ir miokardo storį.

Norint išsamiau įvertinti kraujagyslių būklę, gali būti atliekamas kaklo kraujagyslių ultragarsinis tyrimas, kulkšnies-žasto indekso matavimas bei akių dugno tyrimas. Esant padidėjusiai gliukozės koncentracijai (daugiau nei 5,6 mmol/l), gali būti skiriamas gliukozės tolerancijos testas. Kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į individualią paciento istoriją, gali prireikti papildomų, sudėtingesnių tyrimų. Žinoma, dėl jų būtinybės sprendžia gydytojas.

Arterinė hipertenzija gydoma taikant tiek medikamentines, tiek nemedikamentines priemones. Didelę reikšmę turi sveikas gyvenimo būdas ir rizikos veiksnių mažinimas.

Profilaktinės priemonės, leidžiančios sumažinti arterinės hipertenzijos riziką:

• rūkymo atsisakymas;
• kūno masės mažinimas ir svorio stabilizavimas;
• saikingas alkoholio vartojimas;
• reguliarus fizinis aktyvumas;
• sumažintas druskos ir sočiųjų (gyvulinės kilmės) riebalų vartojimas;
• didesnis kiekis vaisių ir daržovių, ypač turinčių kalio, vartojimas.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kūno svoris glaudžiai susijęs su kraujospūdžiu – didėjant kūno riebalų masei, dažnai didėja ir kraujospūdis. Atitinkamai svorio mažėjimas prisideda prie kraujospūdžio normalizavimo. Antsvorį turintiems asmenims, sumažinus kūno svorį, taip pat mažėja hiperglikemijos ir 2 tipo cukrinio diabeto rizika. Duomenys rodo, kad numetus vidutiniškai 5,1 kg, sistolinis kraujospūdis gali sumažėti apie 4,4 mm Hg, o diastolinis – apie 3,6 mm Hg.

Kadangi vidutinio amžiaus žmonėms dažnai nustatomas laipsniškas kūno svorio augimas (0,5–1,5 kg per metus), svarbu ne tik mažinti svorį, bet ir siekti jo stabilizavimo ilguoju laikotarpiu.

Fizinio aktyvumo stoka yra nepriklausomas rizikos veiksnys, didinantis mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, net ir tada, kai kraujospūdis atitinka normos ribas. Dėl to pacientams rekomenduojama reguliariai mankštintis: bent 30–45 minutes kasdien, atliekant vidutinio intensyvumo fizinius pratimus. Labiausiai tinka ištvermę lavinantys užsiėmimai, pavyzdžiui, vaikščiojimas, lengvas bėgimas, plaukimas, važinėjimas dviračiu. Intensyvūs izometriniai pratimai, pavyzdžiui, svorių kilnojimas, gali sukelti staigų kraujospūdžio padidėjimą ir turėtų būti ribojami ar atliekami tik prižiūrint specialistui.

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad per didelis druskos vartojimas yra vienas iš reikšmingiausių veiksnių, prisidedančių prie padidėjusio kraujospūdžio ir arterinės hipertenzijos paplitimo. Sumažinus druskos suvartojimą iki 4,7–5,8 g per dieną, kraujospūdis gali sumažėti vidutiniškai 4–6 mm Hg. Dar didesnį poveikį galima pasiekti tuomet, kai druskos ribojimas derinamas su kitomis mitybos rekomendacijomis. Tokiu atveju gali prireikti mažesnių antihipertenzinių vaistų dozių ar net sumažėti jų poreikis.

Tyrimai taip pat rodo, kad jautrumas druskai yra didesnis tarp tam tikrų gyventojų grupių: juodaodžių, vyresnio amžiaus asmenų, sergančių arterine hipertenzija, 2 tipo cukriniu diabetu ar lėtine inkstų liga. Šiems žmonėms druskos vartojimo apribojimas gali turėti itin ryškų kraujospūdį mažinantį poveikį.

Siekiant sumažinti suvartojamos druskos kiekį, rekomenduojama:

• papildomai nesūdyti maisto valgant;
• vengti stipriai sūdyto, perdirbto ir konservuoto maisto;
• dažniau rinktis natūralius, šviežius produktus, kuriuose gausu kalio (pvz., daržoves, vaisius, ankštines kultūras).

Pernelyg didelis druskos vartojimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms hipertenzija tampa atspari gydymui. Pagal naujausias rekomendacijas, optimalus druskos kiekis turėtų neviršyti – 3,8 g per dieną, tačiau praktikoje tai dažnai sunkiai pasiekiama. Todėl realistiškas ir siektinas tikslas daugeliui pacientų – vartoti ne daugiau 5 g druskos per dieną (maždaug 85 mmol natrio).

Rūkymas sukelia ūmų kraujospūdžio ir širdies susitraukimų dažnio padidėjimą, kuris gali išlikti ilgiau nei 15 minučių po vienos surūkytos cigaretės. Šis poveikis atsiranda dėl simpatinės nervų sistemos suaktyvėjimo tiek centrinėje nervų sistemoje, tiek periferinėse nervų galūnėse. Rūkymas yra vienas stipriausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

Rūkymo nutraukimas – viena veiksmingiausių priemonių, leidžiančių sumažinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, įskaitant miokardo infarktą ir insultą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie meta rūkyti iki vidutinio amžiaus, turi tokią pačią gyvenimo trukmę, kaip ir niekada nerūkiusieji. Dėl šios priežasties visiems rūkantiems arterine hipertenzija sergantiems pacientams primygtinai rekomenduojama kuo greičiau atsisakyti šio žalingo įpročio.

Tarp alkoholio vartojimo, kraujospūdžio padidėjimo ir arterinės hipertenzijos paplitimo egzistuoja tiesioginis, linijinis ryšys. Itin pavojingas gausus alkoholio vartojimas, nes jis reikšmingai didina insulto riziką, ypač kai alkoholis vartojamas nuosekliai kelias dienas iš eilės.

Alkoholis mažina antihipertenzinių vaistų veiksmingumą, tačiau šis poveikis bent iš dalies gali būti grįžtamas. Per 1–2 savaites sumažinus alkoholio kiekį apie 80 %, vaistų efektyvumas paprastai atsistato. Pastebėta, kad išgėrus didesnį kiekį alkoholio, kraujospūdis gali staiga padidėti jau kitą dieną, kai alkoholis nebevartojamas. Todėl pacientams, kurie dažniau piktnaudžiauja alkoholiu savaitgaliais, kraujospūdis gali būti gerokai aukštesnis savaitės pradžioje.

Sumažinus alkoholio vartojimą, neretai stebimas ryškus tiek sistolinio, tiek diastolinio kraujospūdžio sumažėjimas. Arterine hipertenzija sergantiems vyrams rekomenduojama alkoholio vartojimą apriboti iki 20–30 g etanolio per parą, o moterims – iki 10–20 g. Svarbu nepamiršti, kad net ir vienkartinis gausus alkoholio kiekis gali reikšmingai padidinti susirgimo riziką.

Kada pradėti gydymą vaistais ir kokie preparatai tam turėtų būti skiriami, sprendžia gydytojas, įvertinęs paciento kraujospūdžio rodiklius, bendrą širdies ir kraujagyslių riziką, organų taikinių pažeidimus bei gretutines ligas. Gydymas kiekvienam pacientui parenkamas individualiai, atsižvelgiant į klinikinę situaciją. Šiuo metu naudojami modernūs antihipertenziniai vaistai yra veiksmingi, veikia ilgai (iki 24 valandų) ir pasižymi palankiu nepageidaujamų poveikių profiliu.

Pagrindinės vaistų grupės, naudojamos arterinei hipertenzijai gydyti:

• angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai;
• angiotenzino II receptorių blokatoriai;
• kalcio kanalų blokatoriai;
• beta adrenoreceptoriai;
• diuretikai.

Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKF inhibitoriai) efektyviai mažina kraujospūdį išplėsdami arterijas. Jie slopina hormono angiotenzino II, vieno iš pagrindinių kraujagysles siaurinančių veiksnių, susidarymą. Dėl to sumažėja kraujagyslių tonusas ir spazmai, padidėja kraujagyslių spindis ir pagerėja organų bei audinių kraujotaka. Šie vaistai dažniausiai vartojami 1–2 kartus per dieną.

AKF inhibitoriai itin tinka arterinei hipertenzijai gydyti, kai kartu nustatomas širdies nepakankamumas, susilpnėjusi širdies raumens funkcija po miokardo infarkto. Ši vaistų grupė padeda sulėtinti širdies išsiplėtimo procesą, mažina pakartotinio infarkto riziką ir mirštamumą. Dauguma pacientų šiuos vaistus gerai toleruoja, tačiau galimas šalutinis poveikis, pavyzdžiui, sausas, dirginantis kosulys, galvos svaigimas, gerklų gleivinės paburkimas ar odos bėrimai.

Kalcio kanalų blokatoriai veikia slopindami kalcio jonų patekimą į kraujagyslių lygiųjų raumenų ląsteles. Tam, kad raumenys galėtų susitraukti, jiems būtinas kalcis, todėl sumažinus kalcio kiekį ląstelėse, kraujagyslės atsipalaiduoja ir išsiplečia, o tai lemia kraujospūdžio sumažėjimą. Šios grupės vaistai tinkami daugumai pacientų, sergančių arterine hipertenzija.

Kalcio kanalų blokatoriai itin naudingi vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems izoliuota sistoline hipertenzija. Taip pat tinka pacientams, turintiems gretutinių ligų, tokių kaip išeminė (koronarinė) širdies liga, obstrukcinės plaučių ligos ar periferinių kraujagyslių sutrikimai. Kai kurie šios klasės vaistai gali padėti sulėtinti aterosklerozės progresavimą. Žinoma, galimas šalutinis poveikis – veido paraudimas, galvos skausmas, kulkšnių srities tinimas, vidurių užkietėjimas.

Beta adrenoreceptoriai veikia blokuodami beta adrenoreceptorius, esančius širdyje ir kraujagyslėse. Dėl to sumažėja širdies susitraukimų dažnis ir išstumiamo kraujo tūris, o tai lemia ir kraujospūdžio mažėjimą. Šie vaistai tinka pacientams, kuriems pasireiškia padidėjęs nervų sistemos aktyvumas, dažnas pulsas, krūtinės angina, širdies ritmo sutrikimai, ar kurie persirgę miokardo infarktu.

Vis dėlto beta blokatorių reikėtų vengti tiems, kurie serga lėtinėmis obstrukcinėmis plaučių ligomis ar sunkiomis periferinių kraujagyslių ligomis. Be to, šie vaistai gali labai reikšmingai sulėtinti širdies ritmą, todėl jų vartojimą būtina nuolat prižiūrėti gydytojui.

Diuretikai, dar vadinami šlapimą varančiais vaistais, – viena iš arterinės hipertenzijos gydymui taikomų vaistų grupių. Hipertenzijai gydyti paprastai naudojami švelnaus ir ilgalaikio poveikio diuretikai. Jie veikia skatindami vandens, natrio ir chloro pašalinimą iš organizmo per inkstus, taip sumažindami cirkuliuojančio kraujo tūrį. Dėl to mažėja ir kraujospūdis.

Diuretikai tinka vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems sistoline hipertenzija. Taip pat tinka pacientams, turintiems širdies nepakankamumo požymių. Jie dažnai naudojami kaip sudėtinių gydymo schemų dalis ir vertinami dėl gero suderinamumo su kitomis antihipertenzinėmis vaistų grupėmis. Galimi šalutiniai poveikiai – hipokalemija (kalio trūkumas), hiponatremija (natrio trūkumas), gliukozės tolerancijos sutrikimai. Šiuolaikiniai diuretikų preparatai yra patobulinti, todėl nepageidaujamas poveikis dažniausiai būna nedidelis ir efektyviai kontroliuojamas.

Angiotenzino II receptorių blokatoriai – tai viena naujausių ir moderniausių antihipertenzinių vaistų grupių. Pagal poveikį jie panašūs į angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitorius ir dažniausiai skiriami toms pačioms pacientų grupėms. Šie vaistai veikia tik kitu principu – jie blokuoja specifinius angiotenzino II receptorius, taip neleisdami šiam hormonui sukelti kraujagyslių susiaurėjimo. Dėl tokio veikimo principo angiotenzino II blokatoriai dažnai geriau toleruojami ir nesukelia kai kuriems pacientams būdingo sauso, dirginančio kosulio, kuris pasitaiko vartojant AKF inhibitorius.

Be pagrindinių vaistų grupių, yra ir kitų preparatų, skirtų arterinei hipertenzijai gydyti. Vaistus parenka gydytojas, atsižvelgęs į individualią situaciją. Kadangi arterinė hipertenzija yra sudėtinga, daugiaveiksnė liga, šiuolaikinėje praktikoje dažniausiai taikomas kombinuotas gydymas, kai derinami skirtingos vaistų grupės.

Monoterapija (gydymas vienu vaistu) paprastai taikoma lengvais atvejais, kai kraujospūdžio padidėjimas yra nedidelis, nėra organų taikinių pažeidimų ar kitų riziką didinančių gretutinių ligų. Tačiau daugeliu atveju kelių vaistų deriniai yra veiksmingesni, nes leidžia pasiekti greitesnį ir geresnį kraujospūdžio kontrolės rezultatą. Derinant kelis vaistus, galima vartoti mažesnes kiekvieno jų dozes, taip sumažinant nepageidaujamų reiškinių tikimybę.

Svarbu suprasti, kad arterinė hipertenzija yra lėtinė, šiuolaikinėmis priemonėmis neišgydoma liga. Tik pastovi vaistų koncentracija kraujyje gali apsaugoti nuo pavojingų kraujospūdžio svyravimų, kurie neigiamai veikia kraujagysles ir ilgainiui pažeidžia kitus gyvybiškai svarbius organus. Todėl vaistai turi būti vartojami nuolat, be pertraukų, ir nenutraukiami savarankiškai nepasitarus su gydytoju. Padidėjęs kraujospūdis daro organizmui daug didesnę žalą nei vaistai, skirti jį mažinti. Net jei matuojant kraujospūdį jis yra normalus, tai dažniausiai reiškia, kad gydymas veikia, tačiau vaistų vartojimo nutraukti negalima.