Osteopatija. Kas tai?

Žmonės nuo seno ieško įvairių būdų, kaip pagerinti savo sveikatą, o vienas iš jų – osteopatija. Tai holistinis gydymo metodas, žmogaus kūną vertinantis kaip vieningą sistemą, kurioje visi organai ir struktūros tarpusavyje yra susiję. Manoma, kad vieno organo sutrikimas gali paveikti ir kitų organų veiklą. Osteopatijoje itin svarbu nustatyti pirminę problemos priežastį. Osteopatas kruopščiai tiria pacientą, o jautrioms specialisto rankoms kūnas dažnai pats „parodo“, kur slypi sutrikimas.

Osteopatijos tikslas – padėti organizmui pačiam atkurti pusiausvyrą, naudojant tik specialius rankų judesius, be vaistų ar chirurginės intervencijos. Osteopatas tarsi „suderina“ kūno sistemas, skatindamas jų natūralią funkciją. Šis metodas dažnai apibūdinamas kaip širdies, sąžinės ir rankų darbas. Sakoma, kad osteopatas pirmiausiai „mąsto pirštais“ ir gali pajusti net smulkiausius organizmo pokyčius dar prieš jiems išsivystant į rimtesnę ligą.

Sveikas organas pasižymi būdingu tankiu, temperatūra, vieta ir tam tikru paslankumu. Kai šie parametrai pakinta, organizmas pradeda reaguoti. Gali sutrikti kraujotaka, limfos ar tarpląstelinių skysčių tekėjimas ir įsitempti raumenys. Dėl to simptomai gali pasireikšti visai kitoje vietoje, nei slypi tikroji problema. Pavyzdžiui, galvos skausmo priežastis gali būti ne smegenų, bet ir stuburgalio trauma, diafragmos spazmas ar net virškinimo sutrikimai. Lygiai taip pat nugaros skausmą gali sukelti ne stuburo pažeidimai, o inksto ar žarnyno spazmai.

Kada osteopatija gali padėti

Osteopatija neretai pasirenkama kaip alternatyva chirurginiam stuburo ligų gydymui arba būdas sumažinti vaistų vartojimą. Manoma, kad šis metodas gali padėti mažinti medikamentų dozes sergant endokrininėmis ligomis, kvėpavimo takų sutrikimais ar ilgalaikiais ginekologiniais uždegimais.

Osteopatijos taikymo sritys yra gana plačios. Ji gali būti naudinga esant:

• sąnarių ir atraminių funkcijų sistemos sutrikimams;
• raumenų, raiščių įtempimui ar nusilpusiam raumenų tempimo refleksui;
• sutrikusiam organizmo skysčių tekėjimui;
• neuralgijoms, neuropatijoms, sportinėms traumoms;
• kaukolės, smegenų traumų ar operacijų padariniams, gimdymo traumoms;
• įvairaus pobūdžio galvos skausmams, migrenoms, smegenų kraujotakos sutrikimams;
• autoimuninės sistemos pažeidimams;
• kai kurioms virškinimo ir vidaus organų ligoms;
• lėtiniam nuovargiui, psichologinei įtampai, neurozėms, miego ar seksualinės funkcijos sutrikimams.

Vienas iš osteopatijos privalumų – palyginti trumpa gydymo trukmė. Kai kuriais atvejais užtenka vieno seanso, kitais gali prireikti  4–8 seansų.

Kada osteopatija netaikoma

Nors osteopatija turi daug pritaikymo galimybių, yra būklių, kai ji netaikoma arba nesuteikia jokios naudos. Tokiais atvejais būtina gydytojų chirurgų ar kitų specialistų pagalba. Kartais gali prireikti ir vaistų.

Osteopatija neveiksminga sergant ūmioms galvos, stuburo smegenų ir jų dangalų uždegiminėmis ligomis, esant ūmiems stuburo kraujotakos sutrikimams, kraujagyslių aneurizmoms, trombozinėms ar tromboembolinėms būklėms. Ji netinka ir karščiuojant dėl infekcijos, esant vidiniam kraujavimui ar jo rizikai, patyrus sunkių traumų (kaukolės, stuburo, dubens, krūtinės ląstos, didžiųjų sąnarių), sergant ūmiomis chirurginėmis pilvo organų ligomis ar piktybiniais navikais. Osteopatija taip pat neskiriama sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, širdies ar kvėpavimo nepakankamumu.

Be to, gydymo sėkmei įtakos turi ir paties paciento požiūris. Jei žmogus neigiamai vertina osteopatiją, jos poveikis gali būti mažesnis. Čia pasireiškia nocebo efektas, kuris yra priešingas placebo reiškiniui, kai neigiamos mintys ar įsitikinimai gali pabloginti sveikatą ar gydymo rezultatus.

Svarbu!

Osteopatija gali būti veiksminga, tačiau svarbu, kad ją atliktų patyręs specialistas.

Įdomu!

Nors įvairūs gydymo rankomis būdai buvo taikomi nuo seniausių laikų, oficialiai osteopatija pripažinta tik 1974 m. JAV. Jos pradininkas gydytojas Endrius Teiloras Stilas (Andrew Taylor Still) sukūrė osteopatijos koncepciją ir po aštuonerių metų atidarė pirmąją osteopatijos mokyklą. 1918 m. vienas jo mokinių įkūrė pirmąją osteopatijos mokyklą Europoje (Anglijoje), o 1960 m. tokia mokykla atsirado ir Prancūzijoje.