Žmonės, sergantys odos ligomis, į gydytoją kreipiasi dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Ligoniai skundžiasi odos niežėjimu, deginimu, dilgčiojimu, skausmu ar kitokiais pojūčiais. Subjektyvūs požymiai labai priklauso ne tik nuo ligos sunkumo, bet ir nuo ligonio individualių savybių, nervų sistemos reaktyvumo. Ypač niežti odą sergant atopiniu dermatitu, neurodermitu, niežais, dilgėline, raudonąja kerplige ir daugumos egzemų atveju. Sergant kitomis odos uždegiminėmis ligomis, kaip kad žvyneline, rožine dedervine, paprastaisiais ir raudonaisiais spuogais ar piodermija, odos neniežti arba niežti silpnai. Jei stipriai niežti odą, matomos nukasymo žymės, šašeliai, blizga nagų plokštelės, sutrinka miegas, padidėja žmogaus nervingumas, sumažėja atidumas ir darbingumas.
Nustatant diagnozę, svarbus bėrimų pasiskirstymas (lokalizuoti – tik tam tikrose vietose, arba išplitę) ir konfigūracija (pavieniai, susiliejantys, linijiniai, grupiniai, žiediniai ar pagal odos segmentus (dermatomus) išsidėstę bėrimai). Bėrimų būna uždegiminių ir neuždegiminių, pirminių (atsirandančių ligos pradžioje) ir antrinių (kylančių iš pirminių bėrimų). Oda gali būti išberta kietomis papulėmis ar mazgeliais, plokštelėmis, mazgais, įvairios spalvos dėmelėmis ar dėmėmis, pūslelėmis, pustulėmis ar didelėmis pūslėmis. Odoje galima pastebėti kraujo išsiliejimų, pūkšlių (edemų odoje), nukasymų. Subliūškus pūslelėms ar pūslėms, gali atsiverti erozijų, gilesnių opų, dėl odos sausumo įplyšti oda (fizūros), atsirasti sustorėjimų, sukietėjimų. Išnykus bėrimams gali išlikti odos hiperpigmentacija ar hipopigmentacija, pasireikšti odos atrofija, likti strijų ar net randų. Bėrimų gali atsirasti ne tik odoje, bet ir burnos, lytinių takų ar išangės gleivinėje. Sergant odos ligomis, gali pakisti nagų plokštelės, galvos oda plaukuotoje dalyje, plaukų struktūra ir jų augimas ar net sąnariai (pvz., sergant žvyneline). Kai kurios odos ligos gali būti ir sisteminio pobūdžio, pvz., raudonoji vilkligė, sklerodermija. Dažnai, išbėrus odą ar gleivinę, liga pasireiškia bendru silpnumu, negalavimu, pakilusia temperatūra ir kt.
Nors dauguma odos ligų nekelia grėsmės gyvybei, tačiau tai nėra tik kosmetinis defektas. Bėrimai atvirose kūno vietose, ypač veide, plaštakose, lėtinės eigos dermatozės gali daryti didelę įtaką žmogaus gyvenimui, sukelti rimtų psichosocialinių ir gyvenimo kokybės pokyčių.
Odos ligų yra labai daug, tačiau dažniausiai (iki 70 proc.) žmonės kreipiasi į gydytoją dermatologą dėl šių pagrindinių odos ligų grupių:
- odos gerybinių (seborėjinės keratozės, apgamų, kraujagyslinių darinių), ikivėžinių (aktininės keratozės) ir piktybinių navikų (bazaliomos, plokščialąstelinio vėžio ir melanomos);
- jaunatvinių ir rožinių spuogų;
- egzemos ir dermatitų (atopinio, kontaktinio ar seborėjinio dermatito);
- žvynelinės (psoriazės);
- infekcinių odos ligų (virusinių, bakterijų sukeltų įvairių piodermijų, grybelinių lygios odos, nagų ir plaukų infekcijų, parazitų – niežų, utėlių);
- lėtinių kojų opų;
- vaistų sukeltų pašalinių reakcijų (dermatitų dėl sistemiškai ir vietiškai vartojamų medikamentų).
Norint tinkamai nustatyti odos ligą, pirmiausia išklausomi nusiskundimai ir surenkama išsami ligos bei šeiminė anamnezė, nustatomi veiksniai, bloginantys odos būklę. Dienos šviesoje gydytojas turi apžiūrėti viso kūno odą, jos priedus (nagus, plaukus), gleivinę, atkreipdamas dėmesį į spalvą, pigmentacijos pobūdį, blizgesį, drėgnumą, elastingumą, audinių įsitempimą, vietinę temperatūrą, esamus randus ir apgamus. Dažnausiai klinikinę diagnozę galima nustatyti pagal išbėrimo elementus ir jų būdingą išsidėstymą.
Apžiūra papildoma odos lietimu, palpacija bei pakrapštymu. Reikalui esant, odos išbėrimo elementai apžiūrimi pro lupą, prispaudus objektyviniu stikleliu (diaskopija), kapiliaroskopu ar liuminescencinės (Vudo) lempos šviesoje (pvz., įtariant grybelinę infekciją). Braukiant per odą buku daiktu nustatomas odos simpatinės inervacijos – dermografizmo pobūdis, pvz., sergant atopiniu dermatitu, niežuline liga jis baltas, žvyneline – išplitęs raudonas, o dilgėline – iškilęs virš odos raudonas ruožas. Pigmentiniai (apgamai) ar kraujagysliniai dariniai įvertinami optiniais prietaisais – dermatoskopu ar siaskopu. Ultragarsinis tyrimas padeda nustatyti padidėjusius limfmazgius, sustorėjusią odą. Ligoniams, sergantiems alerginėmis ligomis, ar įtariant profesinės kilmės ligas atliekami epikutaniniai (lopeliniai), skarifikaciniai ar/ir intrakutaniniai mėginiai. Jei manoma, kad ligą gali provokuoti ultravioletiniai spinduliai, atliekami fotoprovokaciniai testai. Sergant infekcinėmis (bakterinėmis, grybelinėmis, virusinėmis ar parazitinėmis) ligomis pacientams atliekami mikroskopiniai tyrimai, auginamos kultūros. Neretai galutinė dermatologinė diagnozė gali būti patvirtinta tik paėmus iš bėrimo elemento odos mėginį (biopsiją) ir atlikus histologinį tyrimą. Dažnai taikomi imunohistocheminiai tyrimai (įtarus odos limfomas ar kt. navikus) ir imunofluorescencija, ypač diagnozuojant pūslines ligas. Vertinant ligos aktyvumą svarbu atlikti bendrus kraujo, biocheminius, serologinius ir šlapimo tyrimus. Radiologinis tyrimas dažnai taikomas nustatant psoriatinę artropatiją.
Odos ligų gydymo būdas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos eigos sunkumą, bėrimų išplitimą, ligonio amžių, lytį, bendrą sveikatos būklę, ankstesnio gydymo rezultatus bei vaistų toleravimą. Infekcinės odos ligos yra pagydomos greičiausiai, o uždegiminės odos ligos gydomos ilgai, gydymas reikalauja didelės ligonio kantrybės, nuolatinės odos priežiūros bei gydytojo sumanumo.
Dermatologijoje vartojamų medikamentų yra daug ir įvairių. Šiuolaikinis odos ligų gydymas vis dažniau įgauna kompleksinę kryptį, kai vienu metu skiriami keli įvairių grupių vietiniai ar sisteminiai medikamentai, fototerapija. Toks gydymas veiksmingesnis, ligonis pagyja ar pasiekia pagerėjimo per trumpesnį laiką, sulaukiama mažiau pašalinių reiškinių. Vartojami tiek vietinio veikimo vaistai pavilgų, gelių, losjonų, kremų ar tepalų pavidalu, tiek sisteminiai geriami ir leidžiami vaistai. Vaistų forma pasirenkama pagal ligų sunkumą, išplitimą, pvz., kai žaizda šlapiuoja, dedami pavilgai ar purškiami aerozoliai; tepamas kremas, kai uždegimas yra nedidelis, arba tepalas, kai, be uždegimo, yra ir didelis odos išsausėjimas.
Tinkamai parinkti vietiniai antibiotikai mažina odos uždegimą (egzemos, piodermijos atveju), o tinkamas vietinio veikimo kortikosteroido kremas ar tepalas pagerina odos būklę daugelio uždegiminių ligų atvejais. Vietinis kortikosteroidas turi būti pakankamai stiprus, kad poveikis būtų laukiamas, tačiau šio vaisto nepatartina vartoti ilgiau nei reikia. Jei kortikosteroidai netinkamai vartojami (per ilgai ir be pertraukų, nepaisant pagerėjusios odos būklės), jie gali sukelti pašalinius reiškinius, pvz., odos išplonėjimą, lengvai atsirandančias mėlynes, odos trapumą, strijas. Nors nepageidaujamam steroidų poveikiui atsirasti reikia laiko, vertėtų atkreipti dėmesį į jų stiprumą, tepamą kūno sritį, tvarsčius, tepimų skaičių per dieną bei gydymo trukmę. Geriausia vartoti tokio stiprumo kortikosteroidą, kuris bus pakankamas gydomajam efektui pasiekti ir dar nespės pasireikšti jokie šalutiniai reiškiniai. Kadangi veide steroidų sukelti nepageidaujami reiškiniai atsiranda labai greitai, šioje srityje negalima vartoti stipresnio nei vidutinio stiprumo kortikosteroido.
