Kas yra tai, apie ką daugelis vengia garsiai kalbėti, bet dažnai ieško pagalbos?

Kas yra tai, apie ką daugelis vengia garsiai kalbėti, bet dažnai ieško pagalbos?

Kas yra tai, apie ką daugelis vengia garsiai kalbėti, bet dažnai ieško pagalbos? 

Ką atsakytumėte į šį klausimą? Greičiausiai kas trečias–ketvirtas pagalvojote teisingai – tai hemorojus. Žodis „hemorojus“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „kraujo tekėjimas“, kurį tikriausiai pirmasis sugalvojo Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.), išsamiai aprašęs kartu su chirurginio gydymo būdu – hemorojaus iškirpimu ir surišimu naudojant adatą, pritvirtintą prie storo vilnonio siūlo. Visoje rašytinėje istorijoje anksčiausiai randamas hemorojaus aprašymas yra egiptiečių, kurie rašė apie skausmingus išangės patinimus ir gydė juos mikstūra, kurioje buvo medaus, miros, miltų, ožkos riebalų ir saldaus alaus (Beatty Papyrus, XII ir XIII a. pr. Kr.). Faktas, kad hemorojus dažnai minimas istoriniuose raštuose, rodo, kokią ši bėda turėjo įtaką žmogui visais amžiais. Galbūt net pasaulio istorijai: rašoma, kad Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas sirgo hemoroidine liga, o lemiamo mūšio prie Vaterlo dieną jis kentėjo dėl sunkaus hemorojaus priepuolio, dėl kurio buvo sutrikęs jo elgesys mūšio lauke. Šiandien hemorojus tebėra paplitęs susirgimas, dėl kurio dažnai kreipiamasi į šeimos gydytojus,  skubios pagalbos, gastroenterologijos ir chirurgijos skyrius. Tikrasis paplitimas visoje populiacijoje nėra žinomas, nes dalis pacientų nesikreipia dėl gydymo: 22 % ieško informacijos savarankiškai, 16 % klausia patarimų draugų ar giminių. Skaičiuojama, kad Vakarų Europoje 17 % suaugusiųjų kenčia nuo simptominio hemorojaus, o apie 50 iš 100,000 kasmet operuojami. Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, sergamumas hemorojumi bendroje populiacijoje svyruoja nuo 4,4 % iki 86 %.

Sergant hemorojumi venos aplink išeinamąją angą ar apatinėje tiesiosios žarnos srityje nenormaliai išsiplečia. Hipokratas tikėjo, kad tulžiai ar skrepliams patekus į tiesiosios žarnos venas, kraujas įkaista ir pritvinksta žarnos viduje, ištinsta, yra nubrozdinami išmatų, dėl ko kyla kraujavimas. Pagal padėtį analiniame kanale dantytos linijos atžvilgiu gali būti vidinis ir išorinis hemorojus. Negydant ar netinkamai gydant, gresia įtrūkimai, fistulės, abscesai, mazgo trombozė, anemija, dujų ir išmatų nelaikymas.

Kada įtarti hemorojų? Jei vargina skausmas, deginimas, diskomfortas ar tempimo jausmas išangės srityje, niežulys, patinimas, kraujavimas tuštinantis, ypatingai jei kraujas raudonas ir pasirodo tuštinimosi pabaigoje. Gali pasitaikyti ir hemorojinių mazgų iškritimas – iš pradžių neskausmingas, grįžtantis savaime, vėliau – grąžinamas ranka, skausmingas. Pagal mazgų dydį ir iškritimą galima nustatyti ir hemorojaus laipsnį: I˚– mazgai šiek tiek padidėję; II˚– mazgai tuštinantis iškrenta, bet po to savaime sugrįžta į normalią padėtį; III˚– mazgai tuštinantis iškrenta, juos sugrąžinti galima tik ranka; IV˚– hemoroidiniai mazgai iškritę, jų sugrąžinti atgal neįmanoma. Nors hemorojus yra dažnas, svarbu nepamiršti, kad reikia jį atskirti nuo kitų – odos, lytiniu keliu plintančios ligų, karpų, ŽIV, Krono ligos, infekcijų – absceso, fistulės, opų ar net piktybinių navikų.

Tiksli hemorojaus atsiradimo priežastis nežinoma. Hemorojaus vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai:

  • vyresnis amžius,
  • paveldimumas,
  • padidintas slėgis pilve (dėl nėštumo, lėtinio vidurių užkietėjimo ar viduriavimo, sunkumų kilnojimo, nutukimo, lėtinio kosulio, ilgo sėdėjimo tualete (skaitymo, stanginimosi),
  • mitybos įpročiai (mažo skaidulų kiekio dieta, sūrus (prancūziškos bulvytės, traškučiai, sūdyti riešutai), riebus (dešrelės, kepta kiauliena, aviena), saldus (mufinai, spurgos, tortai, sausainiai, saldainiai, ledai), aštrus maistas.

Kodėl nuo hemorojaus dažnai kenčia moterys? Pasirodo, nėštumas, gimdymas natūraliais takais bei laikotarpis po gimdymo neabejotinai turi įtakos šiai išangės patologijai atsirasti dėl padidėjusio cirkuliuojančio kraujo tūrio nėštumo metu (25–40 %), sutrikusios išangės rauko kraujotakos, hormoninių veiksnių (progesteronas), veninės stazės padidėjus pilvo ertmės spaudimui, gimdant daugiau nei 3800 g naujagimį, stanginantis gimdymo metu ilgiau nei 20 min. Riziką didina esantis nutukimas, vidurių užkietėjimas, nejudrus gyvenimo būdas. Nustatyta, kad hemorojus vargina net 85 % nėščiųjų trečiąjį nėštumo trimestrą; po pirmojo nėštumo hemorojus atsiranda 37,9 % moterų, po kitų nėštumų šis skaičius didėja.

 

Kadangi hemorojus yra gerybinė liga, pagrindinis jos gydymo tikslas yra pašalinti simptomus ir pagerinti paciento savijautą. Mediko ir vaistininko užduotis – suprasti paciento poreikius ir parinkti geriausią gydymą. Esant bet kuriam hemorojaus laipsniui, gali būti taikomos konservatyvios priemonės. Kas svarbu tiek hemorojaus prevencijai, tiek gydymui:

1. Teisingi mitybos įpročiai: 20–35 g/d. skaidulų turinčių produktų, daugiau 2 l vandens per  parą / 6–8 stiklinės gėrimo be kofeino  /30 ml x 1 kg svorio) vartojimas, alkoholio, gazuotų gėrimų ir aštraus maisto vengimas. Dietiniai skaidulų šaltiniai yra pupelės, vaisiai, daržovės ir grūdai, džiovintos figos, slyvos, gervuogės, uogos, avietės, kriaušės, avinžirniai, pupelės, lęšiai, rudieji ryžiai ir avižų sėlenos.

2. Reguliarus fizinis aktyvumas (ėjimas, plaukimas, važinėjimas dviračiu);

3. Ilgo sėdėjimo, ilgo darbo atsitūpus, sunkumų kilnojimo vengimas;

4 Tuštinimosi korekcija: stanginimosi tuštinantis vengimas (trukmės ribojimas iki 3 min.), palengvinimas (vidurius minkštinančios ir laisvinančios priemonės, osmosiniai preparatai);

5. Išangės ir tarpvietės higiena (apsiplovimas po tuštinimosi);

6. Normalaus kūno svorio palaikymas;

7. Sėdimosios vonelės panardinant išangę 10–20 minučių į indą, pripildytą šilto vandens, kas refleksiškai atpalaiduoja vidinį sfinkterį, arba kelioms minutėms įdedant į ledinę vonią du ar daugiau kartus per dieną. Pirmąjį konservatyvų hemorojaus gydymo protokolą sudarė tris kartus per dieną sūri, šilta vonia (naudojant 20 g druskos 40–50 °C vandenyje 10 min.), 2 g glicerino žvakučių į tiesiąją žarną 20 minučių prieš tuštinimąsi kaip lubrikantą ir vidurius laisvinančią priemonę bei „Metamucilo“ tūrį formuojančios skaidulos (vieno paketėlio mišinys 240 ml šalto skysčio vieną kartą per dieną po pusryčių nuo vidurių užkietėjimo). Sėdimosios vonios yra naudingos pacientams, kuriuos kamuoja išangės niežėjimas, skausmai ar deginimas, taip pat tiems, kuriems yra trombuotas hemorojus.

2020 m. tarptautinio tyrimo duomenimis, mitybos korekcijas taiko tik pusė sergančiųjų hemorojumi, kas ketvirtas–penktas padidina fizinį aktyvumą, keičia elgesį ar taiko sėdimąsias voneles ar šalčio kubelius (higiena, tuštinimasis ir kt.).

Konservatyvioms priemonėms priskiriami vietiškai vartojami vaistai ir geriami venoaktyvūs vaistai (pvz.: flavonoidai), kuriuos naudoja atitinkamai 50–70 % ir iki 20 % turinčiųjų hemorojų. Nesant efekto, didėjant hemorojaus laipsniui gali būti pereinama prie invazinio gydymo (iki 10 %): skleroterapijos, infraraudonosios koaguliacijos, perrišimo guminiais žiedais, dearterializacijos, mechaninės siūlės hemoroidektomija, o niekam nepadedant – prie ekscizinės hemoroidektomijos. Chirurginė intervencija dėl hemorojaus šiandien atliekama rečiau nei anksčiau. Žinoma, gydymas turi būti skirtas tik simptominiam hemorojui gydyti.

Simptominiam hemorojaus palengvinimui dažnai naudojami įvairūs nereceptiniai vietiniai anestetikai ir vietiniai uždegimą malšinantys vaistai, kurie ne visada padeda. Neretai trūksta mokslinių duomenų apie šių vaistų veiksmingumą, o medžiagos gali sukelti šalutinį poveikį, pvz., vietinę alerginę reakciją ir, ilgai vartojant steroidinius kremus, odos atrofiją. Hemorojaus gydymui buvo taikomos įvairios medžiagų grupės: vietiniai anestetikai, kraujagysles sutraukiantys, apsauginiai, sutraukiantys, keratolitikai, analgetikai, nuskausminantys, gydantys žaizdas, hormonų pagrindu ar uždegimą slopinantys preparatai, kurie yra skirtingo veikimo, turi savas indikacijas ir atsargumo priemones, kurios vienų neleidžia naudoti ilgiau nei savaitę, esant žaizdoms, neleidžia skirti sergantiesiems širdies ligomis, kelia, prailgina gijimo laiką, netinka esant vidiniam hemorojui, nėštumui, maitinant krūtimi ar sukelia pašalinius poveikius. Skiriant vietiškai vartojamus medikamentus, siekiama malšinti skausmą, mažinti uždegimą, niežėjimą, paraudimą, paburkimą. Ar galima pasiekti, kad būtų greitai palengvinami simptomai ir gydoma pati liga? Taip, bent jau vienas preparatas tai gali, tai – „Procto-Glyvenol“, arba tribenozido ir lidokaino derinys, kurie yra oficialūs vaistai Europos farmakopėjoje. Tribenozidas buvo atrastas ir susintetintas dar XX a. antroje pusėje Japonijoje. Jis pasižymi uždegimą slopinančiu, švelniu analgetiniu, žaizdų gijimą, mikrokraujotaką, kraujagyslių tonusą gerinančiu poveikiu, kuris pagerina savijautą, mažina mazgus ir kraujavimą. Lidokainas yra vietinis anestetikas, blokuojantis skausmo signalus odos nervų galūnėlėse – tai sumažina skausmą, niežėjimą, deginimą. Priemonė pradeda veikti per kelias minutes, o poveikis trunka nuo pusvalandžio iki trijų valandų. Svarbu tai, kad vaistas nesukelia hormonams būdingo nepageidaujamo poveikio net vartojant ilgiau (20 d.). Yra pakankamai mokslinių įrodymų, kurie leidžia rekomenduoti šį derinį kaip greitą, veiksmingą ir saugų būdą vietiniam nedidelio laipsnio hemorojaus gydymui. Ar gali vartoti nėščios ir maitinančios moterys? Tyrime nėščioms moterims tribenozido / lidokaino derinys žymiai pagerino subjektyvius ir objektyvius hemorojaus simptomus praėjus 10 minučių po naudojimo, kuris truko iki 10–12 valandų. Vaistas gali būti naudojamas nuo 4 nėštumo mėnesio, po gimdymo ir žindymo laikotarpiu. Vaistą reikėtų naudoti ryte ir vakare tol, kol ūminiai ligos požymiai išnyks, paprastai 7–10 dienų. Po to dozę galima sumažinti – naudoti vieną kartą per dieną ne ilgiau kaip 3 savaites.

Kartu su vietinio veikimo vaistais ar atskirai gali būti vartojami ir peroraliniai venų tonusą veikiantys preparatai, dažniausiai flavonoidai, kurie yra augalų antrinių metabolitų klasė, pirmą kartą aprašyta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kurie: didina venų tonusą, onkotinį slėgį, mažina uždegimą, pralaidumą, kraujavimą, niežulį. Vietinis gydymas veikia greičiau, tačiau, vartojant ilgai, geriamuosius vaistus pacientams vartoti patogiau, tik dėl saugumo tyrimų trūkumo nėščios arba krūtimi maitinančios moterys turėtų vengti vartoti diosminą.

Įvairiose šalyse hemorojaus gydymui naudojami ir vaistiniai augalai, dažniau jų lapai ir šaknys, tai: dramblinis česnakas, indiškasis lapainis, tikrasis alijošius, plaukuotasis viršūklis, tikrasis vynmedis, indinis miramedis, abisininė karpažolė, alyvmedis, pilkalapis baklažanas ir kiti augalai, tačiau pagrįstų mokslinių įrodymų, susijusių su šių vaistinių augalų saugumu ir veiksmingumu, trūksta. Be to, vartojant vaistažoles, dažnai kyla problemų dėl kokybės ir racionalaus vartojimo.

Kada kreiptis į gydytoją ir ką jis darys? Jei varginantys simptomai nepraeina per vieną ar dvi savaites po gyvenimo būdo pokyčių ir vietinio veikimo vaistų vartojimo, yra nuolatinis ir stiprus tiesiosios žarnos ar išangės skausmas, yra tamsios, panašios į degutą, išmatos ar kraujas išmatose, gausus kraujavimas, reikėtų kreiptis į gydytoją, siekiant atmesti kitas galimas negalavimo priežastis. Eidami pas gydytoją, apmąstykite atsakymus į klausimus: kokie yra simptomai, jų trukmė ir pobūdis, tuštinimosi įpročiai, gretutinės ligos, ankstesnės pilvo ar išangės operacijos, vartojami vaistai, ankstesnis endoskopinis tyrimas ir virškinimo trakto sutrikimų šeimos istorija. Fizinis patikrinimas gali apimti vizualinį išangės srities patikrinimą, anoskopiją, sigmoidoskopiją, kolonoskopiją, ypač vyresniems nei 50 metų pacientams, skundžiantis kraujavimu, mažakraujyste, pilvo skausmu, pūtimu bei viduriavimu, buvus šeimoje onkologinių ligų. Nustačius hemorojų, gydytojas parinks tinkamiausią gydymą. Dažniausiai hemorojus reaguoja į konservatyvias priemones tol, kol pacientas laikosi rekomendacijų. Operacinis gydymas gali būti rekomenduotas, jei yra gangreninis hemorojus, ūmiai trombuotas išorinis hemorojus, sunkus kraujavimas ir anemija arba tiems, kuriems konservatyvus ir minimaliai invazinis būdas buvo neefektyvūs.

Nepamirškime, kad sveika gyvensena ir tinkamas elgesys bei įpročiai gali apsaugoti nuo hemorojaus išsivystymo ir progresavimo bei pagreitinti gydymą!

 

Doc. dr. Lolita Rapolienė

Klaipėdos universitetas

UAB „Baltic Medics“ Uosto poliklinika